Siaubinga nelaimė 2020-ųjų metų spalį sukrėtė vilniečių šeimą. Tuomet būdamas vos 8-erių Karenas buvo užpultas šuns. Už vaiko gyvybę medikai kovojo net dvi paras. Laimei, šiandien 12-metis Karenas ir jo mama Jekaterina ir vėl gali džiaugtis pilnaverte vienas kito kompanija. Kaip šeima praleido vasarą bei kaip laikosi Karenas mama sutiko pasidalinti ir su tv3.lt skaitytojais.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad žiauri nelaimė įvyko 2020 m. spalį, kuomet Karenas leido laiką pas senelius. Jį užpuolęs sarginis šuo perkando berniukui krūtinės ląstą, pusę veido, ausis, subjaurojo kone visą kūną.
Kareno mama Jekaterina Litvinionok atvira, kad nors šiuo metu pagaliau su sūnumi gali drąsiai teigti, kad viskas yra gerai, vis tik praeitis yra tarsi siaubingas košmaras, kurį norisi kuo greičiau ištrinti iš atminties.
Iš viso per trejus metus Karenui teko patirti net 7 operacijas, kurių viena paskutinioji buvo šių metų pradžioje.
Operacija, kurios metu Karenui buvo iš šonkaulio ir nuo krūtinės persodintos odos atkurtos ausys truko net 6 valandas. Laimei, po jos berniukas jautėsi puikiai, o šiuo metu gyvena įprastą vaiko gyvenimą eidamas į 6 klasę.
Šypsena vaiko veide
Jekaterina šypsosi sakydama, kad nors ši vasara buvo pirmoji, kuomet jie nevaržomai galėjo džiaugtis visais malonumais: vandeniu, saule, vis tik jos, atrodo, buvo per mažai:
„Galima sakyti, kad vasarą Karenui truko vos du mėnesius, nes visą birželį teko praleisti dar mokykloje, o jau nuo rugpjūčio vidurio, nori ar ne, tenka ruoštis mokyklai.
<…> Visgi, džiaugiamės, kad pagaliau keliavome, galėjome mėgautis saule. Atostogų važiavome net du kartus prie jūros, kur Karenas visai neišlipo iš vandens. Labai džiaugėsi, nes prieš tai visus metus jam griežtai nebuvo galima gauti saulės dėl randų, saugojomės.“
Mama pasakoja, kad sūnus pastaruoju metu vis geresnės nuotaikos, o ir nevengia pajuokauti. „Karenas man sako: „Mama, aš turiu ausį iš „Aliexpress“. Sugalvoja įvairiausių apibūdinimų (šypsosi)“, – teigia.
Pasiteiravus, ar Karenas nekompleksuoja dėl savo kitokios išvaizdos akies ir ausyčių, Jekaterina sako to nepastebinti apart to, kad kartais sūnus privengia fotografuotis arba nusisuka šonu.
„Dabar prieš Rugsėjo 1-ąją jis paprašė pats, kad nuvestų brolis jį apsikirpti. Žinokite, tyliai plojo visa šeima, aišku, to jam neakcentavome, bet tai buvo tarsi jautrus įrodymas, kad pagaliau jis tai paleido. Labai norėjo, kad brolis jį nuvežtų, būtų šalia, tai net ir kirpėjas kelis kartus perklausė, ar tikrai nori trumpai kirptis, o Karenas nedvejodamas sakė, kas taip.
Tačiau, kaip nekeista, prieš savaitę sūnus paklausė, kada jam ir vėl plaukai ataugs. Perklausiau, gal kas nutiko, o jis man sako, kad mokykloje jam mergaitės pareiškė, kad jo plaukai buvo labai gražūs“, – šypsosi pasakodama.
Ir nors dabar Jekaterinos veide taip pat su kiekviena diena atsiranda vis platesnė šypsena, o širdyje darosi vis lengviau, vis tik moteris atvira, kad visi šie treji metai nuolatinių procedūrų jų šeimą labai išvargino.
Visai netrukus jiems su Karenu ir vėl teks nuvykti į Vokietiją pasirodyti profesoriui, kuris įvertins, ar nereikės atlikti mažos plastinės operacijos:
„Šiek tiek tempiu laiką, nes noriu, kad Karenas atsigautų. Laimei, visos svarbiausios rekonstrukcinės operacijos jau atliktos, o dabar kol kas norime šiek tiek pailsėti, atsigauti, nes išvargome ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
Vienas dalykas yra Lietuvoje iki Santariškių nuvažiuoti, o kitas – visą laiką būti vienai su vaiku svetimoje šalyje. Bet, juk ne veltui sakoma, kad kenčiantiems – dangus.“
Atvykti į įvykio vietą – skaudu
Pasiteiravus, ar šeimoje vis dar tenka prisiminti skaudų įvykį, kurio metu buvo skaudžiai šuns subjaurotas berniukas, Jekaterina pasakoja, kad pastaruoju metu šių kalbų yra vis mažiau. Pasak jos, apie tai Karenas daugiausiai klausinėjo ir kalbėjo pirmuosius metus po nelaimės.
„Neseniai sūnus tik paklausė, ar dar tas šuniukas gyvas. Aš nežinau ar jis gyvas, todėl taip ir pasakiau. Po įvykio jį išsivežė veterinarai ir tiek žinios“, – priduria.
Po siaubingo įvykio pas senelius Karenas su mama taip pat lankėsi vos vieną kartą. Mama pasakoja, kad nors sūnus ir prašosi ten važiuoti, vis tik jai kol kas vis dar padaryti tai sudėtinga, nes atvykus atmintyje ir vėl iškyla žiaurios nelaimės vaizdai:
„Karenas ir prašo, ir pykstamės dėl to, bet man dar sunku. Bandėme kartą nuvažiuoti, tačiau man pasidarė negera, nes tik įėjau į kiemą ir vėl prisiminiau, kaip rėkiau, verčiausi žeme, viskas sukilo. Net ir būnant viduje darėsi negera.
Paskutinį kartą ten buvome gruodį, tačiau jau kurį laiką galvoju, kad reikia nuvažiuoti, aplankyti, nes ir tėtis skambina pasiilgęs, nori, kad aplankytume. Suprantu, kad tam nusistovėti reikia dar laiko, nes būtent per jį tos emocijos kažkiek pasimiršta, atbunka.“
Be to, berniuko mama priduria, kad per visą šį sunkų laikotarpį jai teko susidurti ne tik su palaikančiais žmonėmis, tačiau ir tais, kurie internete rašė baisius komentarus, linkėjo jos vaikui blogo. Mama atvira – tokiais atvejais prireikdavo psichologo pagalbos.
„Daug kartų Dievo klausiau, kodėl taip nutiko, kodėl mano vaikas turėjo būti surinktas gabalais. Įsivaizduokite, kaip sunku buvo skaityti komentarus, kai ir taip balansavau tarp žemės ir dangaus…
Vis galvodavau iš kur žmonės turi tiek pykčio vaikui, tiek negatyvo. Buvo gaila tokių žmonių, kurių gyvenimai yra persmelkę pagieža kitiems“, – pasakoja apie patirtus išgyvenimus Jekaterina.
Tačiau nepaisant šių nemalonių situacijų ir daugybės bemiegių naktų, J. Litvinionok yra dėkinga visiems, kurie gerais žodžiais prisidėjo prie jos sūnaus sveikimo.
„Būdavo ir taip, kad sulaukdavau nepažįstamų žmonių žinučių, o juk, kuomet skauda „“, –
norisi išsikalbėti. Pabendraudavome ir tam momentui vis palengvėdavo, būdavo galima užmigti.
Ir nors daugelis prisidėjo finansine pagalba, už kurią esame dėkingi, tačiau tas laiku sulauktas svetimo žmogaus geras žodis suteikdavo tiek daug kenčiančiam žmogui, kad už tai visada būsiu dėkinga. Gera sakyti ir tai, kad tokių žmonių buvo labai daug.“
