Kai praėjus trims savaitėms po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą Rusijos saugumo agentai pasibeldė į Dmitrijaus Domovetskicho duris, jis suprato, kad atėjo laikas bėgti iš šalies.
Taip prasidėjo net kelias savaites turkusi odisėja, kurios metu 38-erių elektros inžinierius iš Rusijos pietuose esančio Orenburgo, nakties prietemoje brisdamas per pelkes ir vandens pilnus griovus, kirto Baltarusijos sieną bei pateko į saugią Lietuvą.
„Atrodo, kad dar niekada mano tautiečių nuomonė nepasikeitė taip drastiškai“, – birželio 6 d., kalbėdamas su „Radio Free Europe“, sakė D. Domovetskichas.
Orenburge D. Domovetskichas jau ilgiau nei aštuonerius metus dirbo projektavimo inžinieriumi „Orion Desgin Bureau“ – stambaus Rusijos gynybos ministerijos rangovo „VPK NPO Mashinostroyenia“ dukterinėje įmonėje. Šioje gamykloje, be kita ko, buvo gaminamos ir Rusijos kariuomenės naudojamos sparnuotosios raketos.
Kalbėdamas per „Zoom“ programą iš netoli Vilniaus esančios pabėgėlių stovyklos, D. Domovetskichas sakė, kad jis prieš metus pradėjo nerimauti dėl savo darbo gaminant ginklus. Jis studijavo psichologiją ir rimtai svarstė galimybę pakeisti darbo vietą, kai vasario 24 d. prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo Rusijos invaziją į Ukrainą.
„Aš jau buvau atėjęs į darbą, – prisimena jis. – Išsitraukiau savo telefoną iš spintelės, nes norėjau paskaityti naujienas, ir sužinojau, kad Charkivas jau buvo apšaudytas raketų. Neturėjau žodžių. Nuėjau pas savo kolegas ir vienam savo bičiuliui pasakiau, kad ten prasidėjo tikras karas.“
Tačiau, kaip pasakoja vyras, jo kolegų šios naujienos nesujaudino, o kai kuriuos netgi pradžiugino: „Tai mane sukrėtė. Šie žmonės turi vaikų ir jie kalba apie didelio tikslumo smūgius.“
Kovo 3 d. jis pateikė prašymą išeiti iš darbo. Jis ir jo žmona, Vlada, klinikinė psichologė, svarstė pasilikti Orenburge arba persikraustyti į Sankt Peterburgą.
Pagal ilgametes nacionalinio saugumo taisykles, jam galėjo būti uždrausta išvykti iš Rusijos, kadangi jis yra dirbęs ginklus gaminančioje įmonėje. Jam jau anksčiau buvo neleista keliauti į užsienį dėl jo darbo su įslaptinta medžiaga. Tačiau, pasak vyro, kai jis išėjo iš darbo, šios taisyklės jam nebegaliojo.
Kovo 18 d., praėjus maždaug dviem savaitėms po jo oficialaus atsistatydinimo, į jo butą su kratos orderiu atvyko Federalinės saugumo tarnybos (FSB) – Rusijos vidaus žvalgybos agentūros – pareigūnai. Ant orderio pateikta kratos priežastis – valstybės paslapčių atskleidimas.
3–4 valandas trukusios kratos metu pareigūnai nieko nekonfiskavo. Jie tiesiog apžiūrėjo telefonus, kompiuterį, nuotraukas. Jie teiravosi, ar vyras turi ryšių užsienyje.
Po trijų dienų, kovo 21 d., jis sulaukė savo buvusio darbdavio skambučio. Vyras buvo kviečiamas peržiūrėti naujus apribojimus, pagal kuriuos jam yra draudžiama dar penkerius metus keliauti į užsienį.
Į šį susitikimą jis nenuėjo. Kartu su žmona jie nusprendė palikti šalį.
„Mano tėvui 81-eri, bet jis dar anksčiau viską suprato, – sakė vyras. – Kai viską jam papasakojau, viskas jam buvo aišku. Jis ir mano mama priėmė tai, jie tik nerimavo dėl mūsų.“
Pabėgimas į Minską
Manydamas, kad į užsienį keliauti lėktuvu iš Maskvos būtų rizikinga, I. Domovetskichas ir jo žmona nusprendė bėgti per Baltarusiją, į kurią Rusijos piliečiai gali atvykti be vizos.
Jų kelionė taksi į Maskvą truko 21 valandą. Per šį laiką vyras rado mikroautobusą, kuris nuvežtų porą iš Rusijos sostinės į Minską. Iš ten jie galėtų nuskristi į Sakartvelo sostinę Tbilisį, kur persikelia vis daugiau rusų emigrantų, bėgančių iš savo šalies.
Po aštuonių valandų kelionės į Minsko oro uostą, Baltarusijos pasienio kontrolė uždėjo jų pasuose antspaudus, leidžiančius išvykti, ir jiedu įsėdo į lėktuvą, kurio tikslas – Tbilisis. Deja, dėl mechaninio gedimo, skrydis buvo vienai dienai atidėtas.
Kitą dieną jie vėl turėjo pereiti sienos kontrolę. Jis buvo sustabdytas, o jo žmona – ne. I. Domovetskichas pasakojo, kad vienas vyresniųjų pasienio apsaugos pareigūnų jam pranešė, kad jo pasas bus konfiskuojamas, nes jį Rusijos valdžia atšaukė.
Nors jo žmona grįžo į Orenburgą, I. Domovetskichas liko Minske. Tris savaites jis ieškojo būdų, kaip būtų galima kirsti Lietuvos sieną.
„Turėjau nedidelę kuprinę ir šiek tiek daiktų iš Orenburgo, – sakė vyras. – Vilkėjau gana šiltą žieminį paltą, džinsus, žieminius batus ir du megztinius. Tai mane išgelbėjo, nes naktimis buvo labai šalta. Su savimi pasiėmiau šokolado plytelių, vandens, savo telefoną ir dokumentų kopijas.“
„Mano telefonas man pravertė, kai pasiekiau pelkę – taip supratau, ar judu į reikiamą pusę, – prisimena jis, – tačiau tai buvo galima nuspėti ir iš saulės.“
Vyras pasakojo, kad vidurdienį pasiekė vieną Baltarusijos pasienyje esantį kaimą, kurio pavadinimo I. Domovetskichas prašė neatskleisti, baimindamasis, kad tai gali apsunkinti šią kelionę kitiems pabėgėliams.
Vyras netoli kaimo esančiame miške slėpėsi iki nakties. Tada, išgirdęs radijo stotelių garsą, jis išsigando, kad jį gali sučiupti pasieniečiai, todėl jis pradėjo iš lėto judėti atvira erdve, bandydamas apeiti didelę pelkę.
„Judėjau ypač lėtai, tupėdamas, beveik gulėdamas. Man prireikė valandos su puse, kad įveikčiau 600 metrų.“
Maždaug apie 3 valandą ryto jis grįžo į tą patį Baltarusijos kaimą, apsimesdamas, kad yra vietinis gyventojas. Jis nuėjo dar 6 kilometrus, kad pasiektų sieną su Lietuva. „Ten, pelkingose vietovėse, vietoj spygliuotos vielos jie iškasa gilų ir platų griovį, kuris prisipildo vandens. Tai vandens užtvara. Tvora su spygliuota viela nėra būtina.“
Vyras pasakojo, kad jis nusirengė ir laikydamas savo drabužius brido į vandenį, kuris siekė jo krūtinę. Taip jis pateko į Lietuvą.
„Televizijos klišės“
Artimiausias kaimas Lietuvoje, Senovė, buvo už maždaug 10 minučių kelio. Ten jis rado vietinį gyventoją, mokantį rusiškai, ir susisiekė su vietiniu sienos apsaugos padaliniu. „Sienos kirtimas man užtruko 16 valandų“, – teigė vyras.
Po kelių dienų pabėgėlių stovykloje, kurioje gyvena ir žmonės iš Artimųjų Rytų bei Afganistano, jo duomenys buvo peržiūrėti ir jis buvo apklaustas. Kol bus nagrinėjamas jo prašymas suteikti prieglobstį, jam buvo leista išvykti ir ieškotis darbo.
I. Domovetskichas sakė, kad dabar savo dienas jis praleidžia statybų aikštelėse, atlikdamas įvairiausius darbus, dažniausiai, griaudamas pastatus. Jo žmona paliko Rusiją ir išvyko į Sakartvelą, tačiau vyras planuoja atsivežti ją į Lietuvą.
„Mano dėdė iš Rusijos pasakojo man, kad Baltijos šalyse rusai yra engiami, – sakė I. Domovetskichas. – Pasakiau jam, kaip iš tiesų čia yra elgiamasi su rusais: „Dabar, kai esu čia, galiu papasakot tiksliau.“ Tai nebuvo ginčas, jis nusišypsojo ir mes toliau kalbėjomės apie kasdienius dalykus. Mes esame įpratę televizijos klišes matyti kaip tikrovės dalį – tikrą pasaulio atvaizdą.“
Pasak vyro, Rusijos valdžia „sutraumavo ne vieną žmonių kartą“. „Mano amžiaus žmonės buvo užauginti tėvų, kurie buvo traumuoti gyvenimo Sovietų Sąjungoje. Visi nori prisijungti prie stipresnių, tai yra turėti artimą ryšį su tais, kurie yra stipresni, kurie labiau pasitiki savimi, kurie yra agresyvesni. Retas turi priešingą požiūrį, nes jei ginčijiesi su valdžia, tampi atstumtuoju“, – sako vyras.
„Rusija apsimeta, kad yra stipri. Bet tai tik parodo, kokia ji neatsargi, kad ji, paprastai, yra pasiruošusi viskam. Pasiruošusi naikinti, be jokios atodairos žudyti žmones kitoje šalyje, pasiruošusi naikinti savo piliečius, pasiruošusi grasinti branduoline jėga.“
„Ar yra kažkas, kas galėtų tai pakeisti? – klausia I. Domovetskichas. – Nemanau. Tiesiog negaliu suprasti, kaip būtų galima greitai pakeisti žmonių nuomonę, kad, lyg paspaudus mygtuką, visi išvystų šviesą.“
