Šiaulietę Deimantę Jasinskaitę-Gedrimę drąsiai galima vadinti laimės kūdikiu – prieš dešimtmetį patyrus sunkią galvos traumą medikų prognozės buvo niūrios: neįgali arba mirusi. Tačiau nė viena šių prognozių nepasitvirtino.
2013-ųjų birželio 30-osios naktį Deimantė vis dar puikiai prisimena. Tiksliau, fragmentus iš šios nakties, iki įvykusios nelaimės.
Kritimas baigėsi ligoninėje
Birželio 29-oji buvo itin smagi – tuomet 19-metė, pirmakursė kineziterapijos studentė Deimantė su draugais plaukė baidarėmis, o naktį visi leido kartu sodyboje, tačiau pabudusi viduryje nakties mergina nė nenutuokė, kas laukia.
„Atsimenu tik tiek, kad naktį ėjau į tualetą ir reikėjo nusileisti aukštais, gan stačiais laiptais iš antro aukšto. Atsimenu ir tai, kad mūvėjau šlepetes per pirštą, lipdama laiptais netyčia vieną jų primyniau ir nukritau nuo laiptų. Čia mano prisiminimai iš to vakaro baigiasi“, – pasakojo šiaulietė.
Nukritusi nuo laiptų mergina iškart neteko sąmonės. Ji iki šiandien itin dėkinga draugui, kuris susizgribo ir iškvietė greitąją – nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, jei nebūtų sureaguota laiku.
„Kritau ant galvos, traumos metu skilo kaukolės pamatas. Mane skubiai nuvežė į Klaipėdos ligoninę, ten praleidau savaitę laiko, du kartus buvau komoje“, – vieną sunkiausių gyvenimo etapų prisimena ji.
Ligoninėje Deimantę lankė giminės ir draugai, tačiau tai ji žino tik iš jų pačių pasakojimų – šiandien toji savaitė, praleista ligoninėje, išsitrynė iš atminties.
Tik, kaip dabar pamena, tada baisiausia buvo ne dėl to, kad galėjo laukti tragiška lemtis – kaip pati sako, buvo dar visai jauna ir ne iki galo suprato, koks baisus įvykis ištiko – skaudžiausias smūgis buvo sužinojus, kad ją paliko tuometinis vaikinas.
Medikų prognozės vilčių neteikė
Medikų prognozės neteikė daug vilties, nes atrodė, kad išeitys buvo dvi: arba teks visą likusį gyvenimą sėdėti neįgaliojo vežimėlyje, arba iš komos Deimantė niekad nebepabus.
„Gydytojų prognozės buvo liūdnos, tad ir vėliau, kai ateidavau pas specialistus tikrintis, jie nustebdavo, kad esu sveika, vaikštau, nes, kaip jie sako, po tokios traumos turėjau būti arba neįgali, arba mirusi. Bet man viskas gerai. Galbūt mane galima vadinti laimės kūdikiu.
Kai išgirsti tokius medikų žodžius, iš pradžių pasidaro ne itin jauku ir malonu, bet kai pagalvoju, kaip tai galėjo baigtis ir kaip yra dabar, esu be galo laiminga. Aš esu sveika, galiu vaikščioti, daryti viską, ką noriu“, – nusišypso ji.
Pašnekovė nusijuokia, kad žmonės, išgirdę apie tai, kad ne kartą buvo komoje, puola klausti, ar matė šviesą tunelio gale ar lankėsi kituose pasauliuose – tada Deimantė tik numoja ranka ir atsako, kad nieko panašaus neteko patirti.
Iš ligoninės ji buvo perkelta į Palangą reabilitacijai. Ir ten ji nustebino specialistus – po galvos traumų žmonėms reikia visko mokytis iš naujo, o Deimantė atsipirko stebėtinai lengvais padariniais:
„Palangos reabilitacinėje ligoninėje mane tikrino ir psichologas, ir psichiatras, atliko įvairiausius testus ir pasakė, kad atminčiai nebuvo pakenkta, nors buvo stipri galvos trauma.
Buvo kiek sunku vaikščioti, jaučiau neturinti jėgų raumenyse, kankino dideli galvos skausmai, buvo kiek sutrikusi koordinacija, mane „mėtydavo“ į šonus, jei reikėdavo eiti tiesia linija, man tai nepavykdavo, eidavau lyg būčiau išgėrusi. Visa tai pavyko įveikti kineziterapijos pagalba.“
Nelaimė padėjo atrasti pašaukimą
Būtent reabilitacinėje ligoninėje ji tarsi sulaukė nušvitimo – kadangi pati buvo kineziterapijos studentė, baigusi pirmą kursą, jau dėjo pagrindus savo ateičiai šioje specialybėje.
Akis į akį susidūrusi su šios srities specialistais užsidegė neapsakoma meilė pasirinktai sričiai ir aiškiai suprato – nesuklydo.
„Po šio įvykio pirma mintis buvo ta, kad šioje žemėje mano misija yra padėti kitiems, juk aš mokausi lygiai tą pačią specialybę ir taip pat galėsiu padėti žmonėms, kaip ir man padėjo.
Atsirado labai didelė meilė savo specialybei, antrame kurse buvau motyvuota kuo geriau mokintis, pasisemti kuo daugiau žinių“, – su šypsena kalbėjo D. Jasinskaitė-Gedrimė.
Kaip tarė, taip padarė – jau rugsėjo mėnesį ji sugrįžo į studijas, pradėjo ir savanoriauti, kad sukauptų kuo didesnį žinių ir patirties bagažą.
Šiandien ji turi kuo pasididžiuoti: jau daugiau nei penkerius metus dirba kineziterapeute ir padeda turintiems įvairių nusiskundimų. Tiesa, tuo užsiima kartu su vyru Dovydu ir turi įkūrę kineziterapijos studiją „D&D kineziterapija“.
Pabuvusi abiejose – ir pacientės, ir specialistės – pusėse, Deimantė sako iš visos šios patirties išsinešusi svarbiausią pamoką: vertinti kiekvieną dieną.
„Džiaukimės kiekviena diena, nes mes nežinome, kuri jų bus paskutinė. Po galvos traumos pradėjau vertinti tai, kad turiu sveikas kojas, galiu vaikščioti, nes yra daugybė žmonių, kurie to daryti negali, bet tai jų visiškai nestabdo.
Pradėkime vertinti mažus dalykus, kuriuos turime – sveikatą, tai, kad galime vaikščioti, bėgioti, kad turime kiekvieną nugyventą dieną, nes kažkada rytojaus gali ir nebebūti“, – padrąsinančiai sako šiaulietė.
