Violeta Dambrauskienė gydytoja dirba nuo 1974-ųjų. Panevėžio respublikinės ligoninės infekcinio skyriaus infektologė sako, kad tiek medicina, tiek pacientai per ištisus metus stipriai keitėsi.
Ji pastebi, kad atsirado naujų ligų, su kuriomis tiek pačiai, tiek komandai reikėjo susipažinti bei mokytis priimti ir įveikti.
Vis tik nors dirba eilę metų, yra dalykų, su kuriais ji niekaip nesugeba susitaikyti. Dažniausiai tai – skausmas dėl mirusių ir neišgelbėtų pacientų. „Mes, medikai, visą gyvenimą ant pečių nešamės mirusių pacientų kryželius.“
Darbą vadina pašaukimu
Paprašyta pasidalinti, ar kasdienį darbą, kurio metu gelbsti pacientams gyvybes, įmanoma atskirti nuo laisvalaikio ir asmeninio gyvenimo, V.Dambrauskienė atvirai sako, kad tikrai ne.
„Darbas yra pašaukimas ir aš galiu pasakyti, kad gydytojo darbas paprastai yra ir jo gyvenimas. Tai, sakyčiau, neatskiriami dalykai.
Žinoma, daugeliui gali atrodyti, kad gydytojas po skyrių vaikšto gražiai apsirengęs, su baltu chalatu, ant kaklo pasikabinęs fenondoskopą, tačiau iš tiesų mes gyvename su tais ligoniais, kurie patenka į mūsų skyrių. Kol juos prižiūrime, jie visada yra mūsų gyvenime“, – kalba medikė.
Pasakė, kas darbe baisiausia
Medikė atvira, jeigu žmogus patenka į stacionarą, dažnai tampa jos gyvenimo dalimi. „Jeigu su ligoniu ir gydymo eiga viskas aišku, daug negalvoji, nes žinai, ką daryti ir kokių veiksmų imtis, tačiau jeigu situacija sudėtingesnė, nesiliauji galvoti, kaip ir kuo padėti.
Vis dėlto baisiausia, kas gali būti medikui, tai pranešimas šeimai apie paciento mirtį. Yra buvę atvejų, kai apie mirtį esu sakiusi kelis kartus per naktį ir tai itin sukrečia bei paliečia.
Su mirtimi neįmanoma susitaikyti. Aš neįsivaizduoju tokių dalykų. Būna atvejų, kai jau matai, kad atveža pacientą, tačiau dėl gretutinių ligų jis neišgyvens. Tokie atvejai yra patys liūdniausi ir jų gyvenime niekada nepamirši. Ypač tada, kai niekaip negali padėti.“
Ruošėsi pandemijai
Gydytoja prisiminė ir pandemijos laikotarpį – sako, kad tai buvo didžiulis iššūkis tiek jai, tiek visai komandai.
„Infektologija man visada atrodė ta sritis, kad tiksliai žinai, kaip padėti žmogui, koks gydymas gali būti reikalingas, tačiau per tuos ilgus metus, kuriuos dirbu, situacija labai keitėsi. Atsirado nemažai naujų ligų.
Prisimenu, atsirado visiškai nauja liga – erkinis encefalitas, vėliau – Laimo liga. Mes visko mokėmės iš pagrindų – nuo simptomų išsiaiškinimo iki tinkamo gydymo.
Kai buvo didžiulė gripo pandemija, buvo kilę daugybė klausimų, atsirado nauji vaistai, reikėjo išsiaiškinti, kaip jie veikia, kam galima juos skirti. Vėliau būta ir ebolos viruso protrūkio – jau tada mes ruošėmės, kaip reikės izoliuotis, kaip elgtis ir dėliotis darbus.“
Gydytoja prisiminė ir koronaviruso pandemiją – ji sako, kad kol žmonės Lietuvoje iš to juokėsi, Prancūzijoje 2020-ųjų metų pradžioje jau jautėsi panika.
„Prisimenu, kaip Prancūzijoje žmonės kreivai žiūri į kinus, nuo kurių ir prasidėjo pandemijos pradžia. Į spektaklius ir teatrus japonės ateidavo apsirengusios specialiais savo tautos drabužiais, kad būtų atskirtos nuo kinų.“
Atsipalaiduoja megzdama
Nuo darbų panevėžietė gydytoja atsipalaiduoja megzdama. Ji sako, kad savo seną pomėgį prisiminė per pandemiją, o dabar taip pat stengiasi atrasti tam laiko.
„Nors atsiriboti nuo darbų ir neįmanoma, vis dėlto atitrūkti nuo darbų tikrai reikalinga ir sveika. Stengiuosi pakeisti aplinką, atsiriboti.“
