Šiandien praėjo lygiai keturi mėnesiai nuo dienos, kai Jurbarke gyvenanti Jovita Gabrielaitienė sulaukė žinios, jog dingo jos 18-metis sūnus. Teigiama, kad jaunuolis nušoko nuo Nemuno upės tilto. Šiandien mama sako gyvenanti vos viena viltimi: „Jei gamta jį paėmė, gamta ir atiduos…“
Lapkričio 8 d., apie 7 val., policijos pareigūnai informavo, kad Jurbarko rajone policijos komisariate buvo gautas pranešimas apie galimai įvykusią skaudžią nelaimę. Informuota, kad Jurbarke, Vydūno g., nuo Nemuno upės tilto galimai nušoko 2004 m. gimimo vyras.
Tą kartą naujienų portalas tv3.lt išsiaiškino, kad ant tilto buvo mergina, kuri vardu šaukė dingusį asmenį. Pro šalį ėjęs vyras tai išgirdo ir paskambino pareigūnams. Vėliau ant tilto buvo rasta dingusio asmens striukė, o mobilusis telefonas ir asmens dokumentas pareigūnams buvo perduoti vėliau.
Deja, tačiau vaikinas iki šiol nebuvo rastas, vis dar tebevyksta jo paieška.
Praėjo lygiai keturi mėnesiai
„Jausmas yra baisus. Šiandien kaip tik suėjo keturi mėnesiai kaip jo nėra. Labai baisu“, – pradeda kalbėti dingusio jaunuolio mama Jovita.
Mama pasakoja, kad žinia apie nelaimę, apie kurią net nebūtų pagalvojusi juodžiausiame sapne, ją užklupo netikėtai. Atsikėlus 7 valandą ryte išleisti į mokyklą savo vaikų, į duris pasibeldė policijos pareigūnai, kurie ir pranešė jai apie nutikusį tragišką įvykį.
„Paskutinį kartą susirašinėjau su sūnumi dar vakare, tarėmės, kad namo sugrįš 23 valandą. Palikau atrakintas duris ir užmigau. Keisčiausia tai, kad tą naktį, kai švietė pilnatis, miegojau ir nieko nesapnavau, nors dažniausiai tokiu laikotarpiu būnu jautresnė, būna sunku užmigti. 7 valandą ryte, atsikėlus išleisti vaikus į mokyklą, sulaukiau pareigūnų.
Vėliau radau „Messenger“ paliktą sūnaus garso žinutę, kurioje su manimi jis atsisveikino. Pasakė: „Mamyte, atleisk už viską, ką tau padariau. Noriu ištarti paskutinį kartą, kad tave labai myliu.“ Baisu…“ – graudinasi pasakodama mama.
Jovita teigia, kad iki pat šios dienos bendrauja su pareigūnais, kurie vis dar ieško jos sūnaus. Labiausiai šeima nerimą kelia tikimybė, kad sūnaus kūnas gali būti pasiekęs Rusijos krantus:
„Pareigūnai paaiškino, kad paieška truks bent penkerius metus. Tačiau supraskite, mes gyvename Jurbarke, kur iš vienos pusės Rusija, kurioje nelabai, ką galime padaryti, o kas liečia Lietuvą, tai čia ir pasienis stebi viską, yra keliami dronai. Čia ne Vilnius, ne Kaunas ar koks kitas didmiestis… Kiek gali, tiek ieško.
Tikimės, kad pavasarį, kai Nemunas atslūgs, jis atsiras. Dabar gyvename su viltimi. Kiti sako, kad kažin ar rasime, jeigu kūną nuplukdė jau į Rusiją. Tokiu atveju aišku kaip diena, kad vaiko ten nerasime, bet vis dar gyvename su viltimi. Jei gamta jį paėmė, gamta ir atiduos.“
Paskutinės minutės prieš nelaimę
Pasklidus naujienai apie įvykį, pasirodė ir žinia, kad jaunuolio ant tilto ieško ir jo vardą šaukianti mergina. Pasiteiravus mamos, ar iš tiesų taip buvo, mama teigia, kad tai buvo jo sūnaus draugė:
„Prieš nušokdamas nuo tilto Lukas (aut. past. – Jovitos sūnus) per „Messenger“ kalbėjosi su tos mergaitės sese. Pamačiusi viską, kaip ir kas įvyko, ji nubėgo prie tilto, kur ieškojo Luko. Vėliau abi mergaitės ir papasakojo, kaip viskas įvyko.
Sakė, kad sūnus pasileido su viena ranka, kita ir tada nušoko. Kol kas ši versija yra vienintėlė… Mūsų šeimoje tokių įvykių niekuomet nebūdavo, kad vaikas dingtų keturiems mėnesiams ir nieko nesakytų. Išeidamas iš namų tą vakarą jis buvo linksmas, planavo trečiadienį išvykti į Vokietiją, kur dirbo, ėjo pirkti tašės.
Šnekėdamas su ta mergaite, jis ištarė paskutinius žodžius: „Pasakykit mamai, kad ją labai myliu.“ Iš jo žinutę gavau šiek tiek po 4 valandos ryto. Ant tilto buvo rasta jo striukė, vėliau ir telefonas, tapatybės kortelė, kurią laikydavo telefono dėkliuke.“
Mama taip pat priduria, kad išgirdusi apie nelaimę ji dar turėjo vilties, kad sūnus bus gyvas, kadangi nebuvo rastas jo telefonas. Pasak jos, jis niekada nesiskirdavo su savo telefonu, visuomet jį turėdavo šalia, kadangi telefone buvo ir visi bankiniai prisijungimai.
Be to, jurbarkietė priduria, kad prieš išeidamas iš namų jos sūnus paprašė pasiskolinti pinigų: „Sakė, kad dar nepravedė algos iš Vokietijos, klausė, ar galėsiu paskolinti ant kelionės. Sakiau, kad paskolinsiu… Taip gražiai pasišnekėjome, viskas buvo gerai. Net neįtariau, kas galės nutikti.“
Skausmą supranta tik tie, kas susidūrė
Kaip teigia ir pati Jovita, šiuo metu tenka tik laukti, kada jos sūnaus kūną atiduos gamta. Net ir narai teigia, kad tokios paieškos upėje yra tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje: „Tas laukimas yra pats sunkiausias. Meldžiamės kiekvieną dieną, perkame mišias, tikimės, kad jis atsiras.“
J. Gabrielaitienė sako, kad šiuo metu išgyventi skaudžią sūnaus nelaimę ir nežinios kupinas dienas padeda psichologė. Moteris pasakoja, kad ieškodama pagalbos į ją kreipėsi pati.
„Man buvo be galo sunku. Užmigdavau penktą ryto, o keldavausi septintą. Užmerkiu akis ir matau vaiką, kaip jis grįžta… Reikia rakinti duris, o aš to daryti nenoriu, nes atrodo, kad tuoj sugrįš. Palaikymo sulaukiu ir iš artimųjų, tačiau tas laukimas yra be proto sunkus. Puikiai suprantu, kaip šiuo metu jaučiasi Mykolo mama ir tėtis“, – sako ji.
Jovita pasakoja, kad esant tokioms situacijoms kitiems yra sudėtinga suprasti tėvų skausmą, kurie vis laukia bent kokios žinios, kur dingo jų vaikas. Pasak jos, žmonės yra linkę iškart pasmerkti tėvus, juos pulti ir kaltinti.
„Nei vienas, kuris to nepatyrė, nesupras. Visi šneka tik piktais liežuviais, nors nieko nežino, kaip yra. Mūsų miestas ne Vilnius, ne Kaunas, čia iškart visokios kalbos girdisi. Dabartinis vyras sako, gerai, kad neinu į miestą, nes ten išprotėčiau nuo visokių kalbų…
Nors Lietuvoje yra ir gerų žmonių, tačiau dauguma pikti, irzlūs, teigia, kad dėl vaiko nieko nedarei. Mykolo mama irgi vaiką išleido į gimtadienį, bet jis negrįžo. Aš taip pat išleidau vaiką, kuris žadėjo namo sugrįžti vakare, bet taip ir neparėjo…“ – atsidūsta Jovita.
Aplankius sapnuose, imsis paieškų Viešvilėje
Dabar Jovita sako, kad jos širdis jaučia tik vieną, kad gyvo jos sūnaus jau nebėra. Ji tikisi, kad prabudus gamtai, upė nuspręs atiduoti sūnaus kūną:
„Balandžio mėnesį bus mano 40-metis. Galbūt tada vaikas padovanos dovaną… Širdis tikisi, kad jis sugrįš, kad ir kaip jau bebūtų. Kad grįš gyvas – vilties nebėra, nes ne mano vaiko būdui būtų sėdėti tiek ilgai pasislėpus… Jis nebūtų iškentęs ir pats.“
Be to, ji priduria, kad neretai dingęs sūnus šeimą aplanko sapnuose, tarytum siųsdamas tam tikrus ženklus. Pastarąjį kartą sapnuose, anot mamos, jis aplankė jaunesnį brolį:
„Sūnus pasakojo, kad per sapną Lukas (aut. past. – dingęs Jovitos sūnus) jam sakė, kad visąlaik buvo Viešvilėje. Vakar, kai kalbėjome su pareigūnais, papasakojau apie tai, pažadėjo, kad paprašys pasienio patikrinti tas vietas. Galbūt vaikas taip per sapnus pasisako, kur yra.
Taip jis aplanko ir mane, ir mažą sesytę, kurią jis labai mylėjo. Būna, kad ji atsikelia per miegus visa apsisapnavusi ir šaukia, kad nuo jos patrauktume žuvį. Būna visaip… Atrodo ramu, o tuomet mažytė dukra paklausia, kur brolis, kada parvažiuos, ar galime jam paskambinti, sako, kad jį labai myli. Taip ir vėl sukyla visos emocijos, juk negali vaikui išaiškinti, kad galbūt jo jau nebėra.“
Jovita pasakoja, kad sūnų sapnuoja ne tik vaikai, tačiau ir ji pati. Kartą apsilankęs sapnuose jos sūnus tarsi atsisveikino: susirinko daiktus, pranešė, kad išeina su visam. Neseniai brolį ir vėl sapnavo moters sūnus.
„Užmigęs pietų pasakojo, kad sapnavo prie lovos esančią lėlę, kuri virto sūnumi ir su ranka vis griebė už kojos. Sapnai būna labai keisti ir įdomūs. Stengiuosi nepasiduoti ir nesikreipti į jokius šarlatanus, kuriems dažniausiai svarbūs tik pinigai.
Kovo pabaigoje užsirašiau į Baublių vienuolyną. Tą padaryti patarė man psichologė, sakydama, kad atgausiu šiek tiek bent jau dvasinę būseną… Kai eini į tokias vietas, nekyla ranka rašyti jokiems šarlatanams. Dabar bendrauji, dirbi su savimi, nors tas laukimas viską verčia iš po kojų“, – dalinasi mama.
Jurbarke gyvenanti moteris sako, kad visą sunkią neštą tenka atlaikyti vienai, kadangi vaikų tėvas jau seniai nebesidomi vaikais, su juo ji yra išsiskyrusi:
„Man vienai iš tiesų yra sunku. Jei šeimoje pradedu verkti, vaikai tuojau sako, kad nepradėčiau, nes jiems taip pat yra be galo sunku. Paverkiu tada, kai vaikai būna mokykloje. Taip ir gyvename…“
