Būti pedagogu – tikras pašaukimas. Tai specialybė, kuri ugdo ne tik augančiąją kartą, tačiau ir brandina save patį kaip asmenybę. Meilės Lukšienės premijos laureatas, Kauno rajone gyvenantis pradinių klasių mokinių mokytojas Ąžuolas Jašinskas teigia, kad darbas kiekvieną kartą primena vis labiau ir labiau mokytis to, kaip lengviau, nuoširdžiau prieiti prie žmogaus, kad jis galėtų tavimi pasitikėti.
Kadangi tėtis kilęs iš Žemaitijos, o mama – iš Kauno rajono, mokytojui Ąžuolui Jašinskui savo vaikystę teko praleisti mamos tėviškėje. Pašnekovas juokauja, kad nors darbuotis Kauno rajone tenka Raudondvaryje, tačiau jis yra kilęs iš visai kito galo.
Šiuo metu Ąžuolas dirba pradinių klasių mokytoju, o visai neseniai paleido ir pirmąją savo užaugintą pradinukų kartą. Pasiteiravus, kaip gyvenimo vingiai jį atlydėjo iki šios atsakingos profesijos, vyras pasakoja, kad toks sprendimas – žengti pradinių klasių mokytojo karjeros laiptais – jį lydėjo pamažu.
„Anksčiau mūsų mokykla buvo susijungusi su darželiu. Ten pradėjau dirbti kompiuterininku. Vėliau teko darbuotis vienoje, kitoje įstaigoje robotikos būrelio mokytoju, o taip pat ir dienraščio „Artuma“ redakcijoje. Kuomet dirbau kompiuterininku, šalia ieškojau papildomo darbo, tad išėjo taip, kad netikėtai gavau pasiūlymą dirbti robotikos mokytoju.
Nusiunčiau savo paraišką, mane priėmė ir kaip tik teko vesti pamokas pradinukams. Kadangi darbas vyko mokykloje-darželyje, dažnai teko matyti pradinukus, tad tas dvigubas matymas ir būnant šalia įstaigos, vedant neformaliojo ugdymo užsiėmimus ir padėjo apsispręsti, kad noriu sukti pradinių klasių mokytojo keliu“,– pasakoja pašnekovas.
Darbas su mažiausiais mokinukais
Nors dažniausiai ugdymo įstaigose žmonės nėra pratę susidurti su tuo, kad pradinių klasių mokytoju dirba vyras, tačiau Ą. Jašinskas teigia, kad kol kas neteko susidurti su aplinkinių, o ypatingai auklėtinių tėvelių, nuostabomis. Faktas, kad jų vaikus mokys mokytojas, o ne mokytoja, tėvams yra priimamas natūraliai.
„Kartais kaip tik tenka išgirsti, kad tėveliai pageidauja vesti mokyti savo vaikus pas mokytoją vyrą. Tačiau šiuo klausimu niekada nesu susilaukęs kažkokių nepatogių klausimų. Žinoma, kuomet prieš 5 metus pradėjau dirbti, nežinomybė tėvams labiau kilo dėl jauno mokytojo statuso, nesvarbu esi vyras ar moteris“, – pastebi jis.
Darbas su pradinių klasių mokiniais, anot mokytojo, reikalauja išskirtinio supratimo. Kadangi mažieji mokiniai į mokyklas atvyksta į pirmą klasę iš darželio, jiems neretai būna sunku suprasti, kas apskritai yra mokykla ir kokie skirtumai jų laukia:
„Mokykla yra visai kas kita. Nors čia taip pat yra draugai, mokytojas, smagus ir linksmas laikas, tačiau šalia viso to tenka ir daugiau mokytis, nei vaikai buvo pratę tai daryti darželyje.
Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kiek anksčiau su jais užsiėmė pedagogai, nes vieni skirdavo mažiau, o kiti daugiau laiko. Visais atvejais, vaikams reikia mažo arba didelio padrąsinimo.“
Pasiteiravus, su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti pradinukams ir pačiam mokytojui, Ąžuolas pabrėžia, kad būtent pirmosios klasės būna sudėtingesnis periodas kai kuriems vaikams.
Kalbėdamas jis taip pat priduria, kad toks pastebėjimas, žinoma, tinka ne visiems vaikams, nes yra ir tokių mažųjų mokinių, kurie prie sistemos prisitaiko greičiau nei kiti, mokykla jiems nekelia įtampos ar streso.
„Kitas dalykas, vėliau vaikai pradeda ieškoti autoritetų. Kol augo ir ėjo į darželį, jais buvo jų tėveliai, o atvykus į mokyklą, imasi dairyti į mokytojus. Tad ties tuo tenka susidurti su nemaža atsakomybe ir iššūkiu. Norisi, kad tuo geru pavyzdžiu išliktum kuo ilgiau, kuriuo jie norėtų ir galėti sekti“, – nusišypso Ąžuolas.
Ne kartą sulaukė kreipinio „mama“
Be to, neretai mokytojui tenka išklausyti auklėtinių „atvirumo valandėles“. Tokiomis akimirkomis, pasak jo, yra be galo svarbu parodyti vaikui dėmesį ir tinkamai jį išklausyti, kadangi mažos vaikų problemos jiems yra be galo didelės ir svarbios.
„Žinoma, turi būti ir riba, tačiau niekuomet negali būti per griežtas, nes tuomet vaikams atsiras atmetimo reakcija. Faktas, kad dirbdamas pradinių klasių mokytoju, turi turėti ir jautrumo, nes paprastai tokio amžiaus vaikai būna labai atviri.
Jie ateina pasipasakoti ir pasiguosti dėl pačių įvairiausių dalykų, kurie jiems yra svarbūs ir jautrūs. Turi būti jautrus jų problemoms, padėti jas spręsti. Mokytojas yra pagalbininkas, kuris ne nustumia į šalį, o padeda“, – pasakoja Kauno rajono Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pradinės mokyklos pradinių klasių mokytojas.
Ąžuolas teigia, kad pradinių klasių mokiniai dažniausiai būna be galo nuoširdūs, atviri ir gerąja prasme – naivūs, todėl neretai jie greitai prisiriša ir prie juos kiekvieną dieną supančio žmogaus:
„Kuomet su vaikais praleidi daug laiko ne tik per pamokas, tačiau ir pertraukas, neformalioje erdvėje mėtant į krepšį kamuolį ar spardant jį, vaikai kalba, prisiriša, nes mato, kad gali pasitikėti.“
Paklaustas, ar kada nors yra pavadintas „mama“, Ą. Jašinskas nusijuokia, kad iš įpročio toks kreipinys jo auklėtiniams yra išsprūdęs ne kartą.
„Tokiais atvejais būna vaikams labai juokinga, kaip čia taip mokytoją „mama“ pavadino“, – nusijuokia pridurdamas jis.
Namuose netyla kalbos apie darbą
Sentimentų netrūksta ir pačiam Ąžuolui – praėjusiais metais jis išleido savo pirmąją pradinukų laidą. Pašnekovas pasakoja, kad pirmoji mokinių karta jo atmintyje įstrigs amžinai.
„Tie pirmieji kartai visuomet būna kitokie, tad ir praeitas kelias kartu su pirmąją mokinių karta liks atmintyje ilgam. Nenuostabu, kad dėl to liko ir sentimentų. Paskutinę pamoką mokinių buvau paprašęs parašyti man laiškus, kurie bus skirti tik man, visuomet juos saugosiu.
Aš taip pat jiems parašiau laišką ir vėliau jį perskaičiau. Vaikų laiškuose iš tiesų daug gražių žodžių, atvirumo akimirkų. Prie vaikų nori ar nenori prisiriši per tuos ketverius metus, nes matai juos kiekvieną dieną. Kartais nutinka ir taip, kad juos matai daug ilgiau per dieną nei tėveliai, nes matomės ne tik pamokose, tačiau ir būreliuose“, – sako jis.
Pedagogo darbas – dvilypis. Mokydamas jaunąją kartą, mokytojas prisipažįsta, kad neretai daug pamokų išmoksta ir iš savo auklėtinių. Ypatingai Ą. Jašinskas džiaugiasi matydamas, kad vaikai, net ir esant jiems nepalankioms situacijoms, nepamiršta vertybinių mokytojo pamokų ir jų neišsižada.
„Didžiausios pamokos, kurios lieka atmintyje, yra susijusios su dorybėmis. Kiekvieną kartą vaikams stengiesi perduoti sąžiningumo, doros ir tiesos vertybes. Visuomet džiugina matyti, kaip vaikai iki galo išlieka sąžiningi, net ir jei jiems yra nepatogu. Sako, kad mokytojas taip mokino.
Taip supranti, kad jiems yra svarbus vertybių laikymasis ir ištikimybė. Visa tai mane tuomet atgalios moko to paties – to betarpiško priėjimo, bendravimo, pasitikėjimo vienas kitu. Be to, kiekvieną kartą tenka mokytis vis skirtingo gebėjimo prieiti, atvirumo ir nuoširdumo, nes kiekvienas vaikas yra skirtingas ir turi savo poreikius“, – šypsosi pašnekovas.
Be to, šeimoje Ąžuolas nėra vienintelis pedagogas. Mokytoja dirba ir jo žmona, todėl namuose išvengti kalbų apie darbą ir su juo susijusią kasdienybę – neįmanoma. Pasiteiravus, ar grįžus į namus pavyksta atsiriboti, Ą. Jašinskas pasakoja, kad darbo reikalai persikelia ir į namus.
„Jie kartu su manimi taip pat keliauja ir į namus, kur daug apie tai kalbame. Mums su žmona darbas nebėra tik paprastas darbas, tai tuo pačiu ir pomėgis, kuris kelia džiaugsmą.
Džiaugiuosi, kad darbinių reikalų temos namuose mus abu augina, leidžia vienas kitą stūmėti pirmyn. Apskritai, daug ko vienas iš kito pasimokome, tad tai – abiem į naudą kaip asmenybėms, mokytojams. Žinoma, kartais būna ir tokių atvejų, kuomet tenka vienas kitą ir pristabdyti, kad reikia pailsėti, užtenka dirbti, nes visų pirma namuose esame ne kolegos, o vyras ir žmona“, – baigdamas pokalbį nusišypso Ąžuolas Jašinskas.
