Ant slenksčio ribos. Taip paprastai yra vertinama žmonijos padėtis pačiomis pavojingiausiomis branduolinės eros akimirkomis. Tačiau, kaip yra pastebėjęs branduolinės strategijos tėvu laikomas Thomas Schellingas, ši frazė yra klaidinanti.
Jis rašė, kad branduolinis frontas nėra: „Uolos kraštas, ant kurio galima atsistoti, pasižiūrėti žemyn ir nuspręsti, ar šokti, ar ne.“ Verčiau tai: „Šlaitas, prie kurio stovint atsiranda pavojus nuslysti žemyn.“ Ir, pasak T. Schellingo, artėjant prie bedugnės, šis šlaitas darosi vis statesnis. Dabar šį statėjimą galime pamatyti savo akimis, rašo Uri Friedman iš „The Atlantic“.
Ir taip nutiko ne tik dėl to, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali desperatiškai griebtis branduolinių ginklų, stengdamasis išvengti pralaimėjimo Ukrainoje. Taip nutiko dėl grėsmės, kuri retai pasirodo antraštėse, tačiau dėl kurios ypatingai nerimauja ekspertai. Ši grėsmė yra Šiaurės Korėjoje kuriami taktiniai branduoliniai ginklai – mažesnės sprogstamosios galios ir mažesnio nuotolio raketos, skirtos naudoti mūšio lauke.
Šiaurės Korėja taktinį branduolinį ginklą bando sukurti jau ne vienerius metus. Tačiau naujausia šios istorijos dalis prasidėjo 2021-ųjų sausį, kai šalies lyderis Kim Jong Unas aiškiai pasižadėjo pagaminti tokį ginklą.
Šių metų balandį Pchenjanas įvykdė trumpojo nuotolio raketos, galinčios nešti taktinį branduolinį ginklą, bandymą. Jį sekė Šiaurės Korėjos kariuomenės birželį išplatinti paslaptingi pranešimai, kuriuos kai kurie analitikai interpretuoja kaip grasinimą, kad Kim Jong Unas planuoja šiomis raketomis apginkluoti savo artilerijos dalinius. Šiaurės Korėjos stebėtojai mano, kad šalis bet kurią dieną gali surengti septintąjį branduolinio ginklo bandymą, kuris greičiausiai būtų skirtas tolimesniam mažų kovinių galvučių tobulinimui, siekiant jomis užtaisyti mažesnio nuotolio raketas.
Jeigu šios prognozės išsipildys, kitas Šiaurės Korėjos branduolinis bandymas taptų eros, kurią mokslininkai praminė „trečiuoju branduoliniu amžiumi“, pradžia. Pirmuoju amžiumi yra laikomas Šaltasis karas, kilęs tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, antruoju – po Šaltojo karo atsiradusi įtampa tarp įvairių kylančių branduolinių valstybių bei tokį ginklą įsigyti siekiančių šalių.
Mokslininkai Nicholas L. Milleris ir Vipinas Narangas 2019 m. paskelbtoje esė įvardijo tris pagrindinius šio naujojo branduolinio amžiaus bruožus. Pirmiausia, atsinaujins branduolinė konkurencija tarp kelių didžiųjų valstybių, nes žlugs ginklų kontrolės susitarimai, o šalys bandys modernizuoti savo arsenalus. Visų antra, atsiras daugiau branduolinius ginklus turinčių valstybių (tarp jų bus tiek JAV sąjungininkių, tiek priešininkių). Galiausiai, atsiras didesnis pakantumas situacijos eskalavimui tarp dabartinių branduolinių valstybių. Šiaurės Korėjos kuriami taktiniai branduoliniai ginklai atitinka antrąjį ir trečiąjį bruožus.
Trečiajame branduoliniame amžiuje susijungia net du ankstesniųjų amžių iššūkiai: didžiųjų valstybių konkurencija branduolinėje srityje ir bandymas atgrasinti nuo tokio ginklo panaudojimo (būdinga pirmajam amžiui) bei iššūkiai, susiję su ginklų platinimo stabdymu (ši problema buvo antrojo branduolinio amžiaus dėmesio centre). Negana to, gresia ir naujų galios balansą destabilizuojančių ginklų atsiradimas bei tarptautinio bendradarbiavimo, kuris leistų visa tai kontroliuoti, sunykimas.
Tyrėjas Davidas Cooperis pastebi, kad trečiasis branduolinis amžius panardina pasaulį į nežinomybę: „Viskas, ką mes manome, kad žinome apie branduolinius ginklus – atgrasymas, prievarta ir taip toliau – yra paremta labai trumpa ir ribota istorine patirtimi iš dviejų ir kone stabiliausių laikotarpių per visą žmonijos istoriją: sustingusio, dvipolio ir išeities neturinčio Šaltojo karo ir jį sekusio vienpolio laikotarpio, kai stipriausia ir neprilygstama pasaulio galia tapo JAV.“
Nors taktiniai branduoliniai ginklai dažnai yra vadinami „mažais“ atominiais ginklais, toks apibūdinimas prieštarauja elementariai logikai. Tai tas pats lyg sakyti: „Nesijaudinkite dėl link jūsų miestelio skriejančio nedidelio asteroido.“ Tokių ginklų mažumas yra pastebimas tik lyginant juos su strateginiais branduoliniais ginklais, kuriais Šaltojo karo metu visišku sunaikinimu viena kitai grasino JAV ir Sovietų Sąjunga. Dauguma Amerikos ir Rusijos arsenaluose esančių taktinių atominių ginklų turi daug daugiau potencialios sprogstamosios galios nei JAV ant Hirošimos numesta atominė bomba, kuri pražudė virš 70 000 žmonių. Tiesa, jų sprogstamoji galia gali būti sumažinta.
Po Šaltojo karo JAV atsisakė dalies savo taktinių branduolinių ginklų dėl tam laikotarpiui būdingo triumfo jausmo ir sumažėjusios grėsmės šalies saugumui. Tačiau Rusija savo sukauptas atsargas išlaikė, ir šiuo metu jos yra devynis kartus didesnės už JAV arsenalą.
Kaip teigė Ankitas Panda iš „Carnegie“ tarptautinio taikos fondo, į savo ginkluotę įtraukusi taktinius branduolinius ginklus, Šiaurės Korėja: „Smarkiai iškreiptų Schellingo šlaitą, ir ant jo krašto pastatytų JAV ir Pietų Korėją.“ Šiaurės Korėja jau dabar yra labiau linkusi panaudoti branduolinius ginklus – net ir konflikto su galingesniais priešininkais pradžioje. Taktiniai ginklai, atsižvelgiant į jų daug mažesnį destruktyvumą, palyginus su strateginiais branduoliniais ginklais, tik dar labiau sumažintų atominio ginklo panaudojimo kartelę.
REKLAMA
Dislokuodamas taktinius branduolinius ginklus, Kim Jong Unas galimai perduotų tam tikrus su jų panaudojimu susijusius įgaliojimus žemesnio rango kariuomenės vadams, ypač karo metu. Taip pat tikėtina, kad tokie ginklai būtų paskirstyti po karines bazes visoje šalyje. Taip padidėja įvairių avarijų ir klaidingų situacijos įvertinimų rizika, o kartu su jais ir atominio ginklo panaudojimo pavojus.
Tarkime, jeigu dėl Šiaurės Korėjos įvykdyto agresyvaus akto kiltų nebranduolinis konfliktas, Kim Jong Unas arba vienas iš jo vadų, visą gyvenimą praleidę iškraipytame Šiaurės Korėjos informaciniame lauke, JAV ar Pietų Korėjos surengtą atsakomąją ataką (ar net ką nors labai kasdieniško, pavyzdžiui, link Šiaurės Korėjos oro erdvės artėjantį civilinį lėktuvą) galėtų klaidingai palaikyti pavojų jų išlikimui keliančiu puolimu, kuriuo siekiama sunaikinti režimą arba jų branduolinių ginklų arsenalą. Šiaurės Korėja galėtų atsakyti nutaikydama taktinius atominius ginklus į JAV ar Pietų Korėjos objektus. Tai sukeltų daug sumaišties Vašingtone ir Seule, bandant nuspręsti, kaip į tai reaguoti. JAV moralinė dilema kiltų dėl šios šalies nenoro vėl peržengti branduolinio slenksčio, tačiau kartu ją gąsdintų tariamas Šiaurės Korėjos gebėjimas sunaikinti žemyninėje JAV dalyje esančius taikinius ilgesnio nuotolio branduoliniais ginklais.
Šiaurės Korėja taktinių branduolinių ginklų gali imtis ir sąmoningai: taip ji siektų išgąsdinti savo priešus ir priversti juos atsitraukti intensyvėjančio arba, atvirkščiai, užsitęsusio konflikto metu. Manoma, kad šią „eskaluoti, siekiant deeskaluoti“ taktiką taiko ir Rusijos pajėgos.
Staiga labai realia (nors ir nedidele) tapusi Rusijos atominio ginklo panaudojimo Ukrainoje rizika verčia politikos formuotojus, neturinčius jokios patirties branduolinės strategijos ir planavimo srityje, rasti geriausią atsaką į tokį įžūlų, nors ir ribotą, branduolinio slenksčio peržengimą. Panašiai, JAV ir šios valstybės sąjungininkai turi aktyviai kurti naują politiką ir strategijas, kurios atgrasytų Šiaurės Korėją nuo atominių ginklų naudojimo. Jie taip pat turi sugalvoti, kaip reiktų reaguoti, jeigu šios pastangos nepasiteisintų.
Pavyzdžiui, vienas iš būdų užkirsti tam kelią – JAV ir Pietų Korėjos kariuomenių pastangos savo bazes paversti Pchenjanui kuo nepatrauklesniais taikiniais. Tai taip pat galėtų paskatinti Vašingtoną ir Seulą nukreipti savo dėmesį nuo ilgalaikio, bet gan nepraktiško ir, tikriausiai, nepasiekiamo tikslo priversti Šiaurės Korėją atsisakyti branduolinių ginklų. Tokią strategiją pakeistų derybos, siekiant susitarti dėl ginklų kontrolės. Tai sumažintų visų konflikto pusių jaučiamą grėsmę, leistų suvaldyti krizes prieš joms tampant nekontroliuojamomis ir galimai užkirstų kelią branduolinio konflikto kilimui.
Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas yra skelbę, kad: „branduolinio karo neįmanoma laimėti ir jo niekada negalima kariauti.“ Šią nuraminančią idėją dar šiemet pakartojo penkios valstybės, kurios yra tarptautiniu mastu pripažintos branduolinių ginklų savininkės. Tačiau trečiajame branduoliniame amžiuje mes turime suvokti dabar susiklosčiusios situacijos atšiaurumą: kai kurios atominius ginklus turinčios valstybės iš tiesų gali tikėti, kad branduolinį karą yra įmanoma laimėti, o toks įsitikinimas galėtų paskatinti jas pradėti tokį konfliktą.
Apie galimą branduolinių ginklų panaudojimą mes dažnai kalbame lyg apie apokalipsę – įvykį, kuris gali sunaikinti visą pasaulį. Toks neįsivaizduojamai siaubingas branduolinio karo suvokimas yra Šaltojo karo palikimas. Ribotas atominių ginklų panaudojimas – toks, kuris galėtų padaryti labai didelę žalą ir sugriauti tarptautines normas, tačiau nesunaikinti pasaulio – mums yra sunkiai įsivaizduojamas.
Nepaisant to, politikos formuotojai tokį branduolinių ginklų panaudojimą turėtų laikyti įmanomu. Juk pati taktinio branduolinio ginklo idėja yra paremta suvokimu, kad atominis karas gali turėti ir labai ribotas pasekmes. Turime ruoštis tokiems scenarijams, bet kartu daryti viską, kad jie neišsipildytų.
