Visa Lietuva meldžia Mykolo atsiradimo, didžiulį skausmą širdyje neša ne tik artimieji, bet ir savanoriai. Dingusių žmonių šeimos paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja su naujienų portalui tv3.lt pasidalino, kad ir pati yra išgyvenusi tokią netektį, kaip ir Mykolo šeima. Moteris tragediją patyrė prieš 25 metus, išbėgęs į kiemą pabėgioti dvylikametis sūnus ir dvejais metais vyresnis sūnėnas į namus neparėjo. Tačiau N. Kučinskaja sako, kad lauks amžinai, o tas dienas prisimena kaip baisiausią košmarą.
Prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai nuo tos dienos, kai į N. Kurčinskajos šeimą negrįžo sūnus. Moteris prisimena sunkiausias gyvenimo akimirkas ir nieko neslėpdama sako, kad tai yra jos gyvenimo išpažintis.
„Tai buvo 1997 metais, gegužės 12 dieną – jau 25 metai bus greitai. Visada viltis bus. Jis išėjo su sūnėnų ir nei vieno, nei kito nėra.
Kai klausia patarimo, gal ekstrasensai? Sakau, gyvenime netikėkit ir neikit. Aš jau buvau priklausoma nuo jų, kiek pinigų jie išmelžė, jeigu paskaičiuotume – tai aš nusipirkčiau sau gerą namą dabar. Aš nešdavau pluoštais tuos pinigus. Vienas sako, kad nėra gyvųjų tarpe – viskas blogas ekstrasensas, ieškau kas gi pasakys, kad gyvas. Yra tokia, kaip ir priklausomybė. <…>
Čia, kaip kabliukas kažkoks. Aš ir sakau, netikėkit ekstrasensais, taip pat pasakiau ir Mykolo mamai. Sakė, kad skambina ekstrasensai dėl paieškos, lyg ir surado, bet sakiau netikėkit, nes mano paskutinis įnašas pinigais buvo 2001 metas, kai man paskambino per laidinį telefoną ir sako, žinau kur jūsų vaikas“, – sako N. Kurčinskaja.
Bendravo su Mykolo mama: „Aš jai pasakiau, kad gali skambinti bet kada“
N. Kurčinskaja sako, kad skausmas, kurį širdyje nešasi tėvai negali tilpti į žodžius. Ji primena skulptūrą stūksančią Vilniaus Šnipiškių rajone, kuri prašo tėvų nepamiršti savo vaikų ir skirti jiems kokybiško ir nuoširdaus laiko.
„Mykolo mama buvo paskambinusi į mūsų telefoną, buvo sujungimas. Mes su ja bendravome ir gana ilgai bendravome. <…> Aš jai pasakiau, kad gali skambinti bet kada, sakau, kad jei reikės psichologo – skambintų. Tai kol kas ji neskambino daugiau.
Dabar kaip, nežinau. Žinau tik, kad ieškomas. Tėvai žinoma, kad išgyvena. Ji tik man pasakė, kaip jūs dar gyvenate? Aš sakau, taip ir išgyvenau.
Dėl to ir yra ta skulptūra pastatyta – dėl dingusių vaikų, kur stovi prie Konstitucijos prospekto ir palaimino popiežius, kad melstis už visus dingusius vaikus ir ji yra būtent tam, kad tėvai atkreiptų dėmesį į savo vaikus“, – sako N. Kurčinskaja.
N. Kurčinskaja: „Kaip baisiame sapne“
Dingusių žmonių šeimos paramos centro direktorė sako, kad vienintelis dalykas netekus vaiko yra viltis, kad jis grįš ir tai palaiko norą gyventi. Moteris prisimena, kad anuomet teko pakeisti ne tik namus, bet ir rajoną.
„Neįmanoma ir ne taip, kad neįmanoma, o iš viso tavo gyvenimas sustoja ir vienas tik tai sulaiko, kad tu lauki ir tu visą gyvenimą lauksi. Tu žinai, kad jis turi sugrįžti, jis sugrįš ir tavęs nebus. Tai tas ir sulaiko.
Mes net pakeitėm butą, išsikraustėm į kitą rajoną, kadangi aš bijojau sutikti kažką, kad bėgtu prie manęs ir klaustų: ar radot? Taip ir būdavo, kada gyveni ir visi tave pažįsta tame rajone. Aš niekam gyvenime nesakydavau, kad čia mano vaikas yra dingęs, čia buvo tabu.
Atėjau dirbti į centrą 1997 metais ir tai buvo ta organizacija, kuri mane išklausė, mane suprato, kažkaip ėjau ir dirbau, kaip savanorė. Aš iš viso, kaip baisiame sapne“, – dalinosi prisiminimais ji.
N. Kurčinskaja sako, kad tokį skausmą sunku sutalpinti ir norisi rėkti, tačiau išlikti stipriam ir kupinam vilties būtina dėl vaiko, kuris vieną dieną gali grįžti.
„Visada galima sakyti, kada su tavimi to neatsitiko, kad viskas aš čia taip padaryčiau, taip padaryčiau, kaip jūs čia gyvenate, kaip išgyvenate. Niekas nežino, kaip pavyzdžiui aš išgyvenau. Čia yra be galo siaubas ir laukimas. Ir tu lauksi visą gyvenimą, nors jeigu taip protarpiais, protingai pagalvoti, žinokit visą gyvenimą taip ir bus, ir norisi visiems rėkti“, – pasakoja ji.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro iniciatyva sukurta skulptūra (autorius Romualdas Kvintas) plyti prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro. Skulptūra „Mama…!“ atidengta 2016 m. rugsėjo 22 d. – tai simbolis, skirtas be žinios dingusiems vaikams atminti.
Pasak N. Kurčinskajos, skulptūros sumanymas yra privesti sustoti tėvus ir pagalvoti apie savo vaiką, skirti jam laiko, meilės ir švelnumo.
„Tą skulptūrą sumaniau, būtent, kad vaikas šaukia mamos, bet mama negirdi. Taip ir aš negirdėjau. Pas mane buvo, – kaip čia dabar? Visko turi, dar tais senais laikais, dar devyniasdešimtais metais, o vaikas paskutinėje vietoje.
Ir yra visa mano išpažintis, kaip yra sunku ir kaip yra baisu, ir ką aš dabar daryčiau kitaip. Norisi iš savo patirties šaukti ir sakyti, ir drąsiai, kad mylėkite, supraskite, dabar apkabinkite. Nereikia tų pinigų, tikrai nereikia, nelaimingi vaikai dėl tų pinigų, dėl to pertekliaus, kad viską turi. Dėl šito aš dirbu šitame centre ir dėl šito aš visada visiems viską“, – sako N. Kurčinskaja.
Prisidėti prie pagalbos ieškant dingusio 15-mečio galite „Facebook“ grupėje „Mykolo paieška“ paspaudę čia.
Dingusio 15-mečio tėvas turi vilties, kad sūnus yra gyvas: telefonas gali padėti rasti siūlo galą
