Lietuvą į dvi skirtingas dalis skaldo ir žmonių atlyginimai: Vilniuje vidutiniškai vienas gyventojas uždirba daugiau nei 1500-us eurų į rankas, o Zarasuose net puse tūkstančio mažiau. Negana to, ši praraja tarp sostinės regiono ir likusios Lietuvos toliau auga: per ketvirtį padidėjo beveik 20-ia eurų ir vidutiniškai siekia 235-is eurus atskaičius mokesčius.
Apie tai, kiek dar praraja didės, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė ir Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas Marius Dubnikovas.
Kodėl vilniečiai uždirba daugiau negu visa likusi Lietuva?
M. Dubnikovas: Vienintelis paaiškinimas yra produktyvumas. Kitaip sakant, kiek tu sugebi sukurti vertės per tam tikrą laiko vienetą. <…> Vilniuje yra visų įmonių centriniai ofisai, didžiausią pridėtinę vertę kuriančios bendrovės
Todėl ir atlyginimai, ir pragyvenimas Vilniuje yra daug brangesnis. Kur pajamos aukštos, ten ir sąnaudos didelės, nes ekonomika sukasi ratu. Ir čia yra viso pasaulio tendencija, sostinėje gyventi visada yra brangiausia ir šansai uždirbti yra didžiausi.
Ar čia yra neteisybės, kai mažesniuose miesteliuose yra mokami ženkliai mažesni atlyginimai nei Vilniuje?
I. Ruginienė: Visa Europos Sąjungos politika yra nukreipta į tai, kad vienodą darbą dirbantis žmogus turi uždirbti vienodai. Tas skirtumas mums yra nesuprantamas. Tuo metu, kai yra siekiama gaivinti regionus, manau, tai yra didžiulė klaida. Sutikčiau su tuo, kad vienintelis faktorius galėtų būti produktyumas, jeigu nebūtų kitų duomenų.
Pavyzdžiui, įmonės, kurios ateina dirbti į regionus, net ir galėdamos mokėti didesnius atlyginimus, moka mažiau. Vyrauja tokia kultūra, kad, jeigu ateini į mažą regioną, kur nėra plataus darbo pasirinkimo, kodėl darbdavys turėtų mokėti daugiau, vilnietišką atlyginimą? <…>
Nesuprantantiems, kodėl turime mokėti vienodą atlyginimą, noriu priminti, kad kainos ir išlaidos regionuose, lyginant su Vilniumi, yra beveik vienodos. Todėl diferenciacija pagal rajonus yra visiškai nepriimtina.
Ir Lietuvos, ir užsienio verslininkai regionuose siūlo tuos pačius mažus atlyginimus?
I. Ruginienė: Be abejo, yra tokia tendencija. Ateina didelis darbdavys ir sako: nepatinka, eik. O kur žmogui eiti, jeigu pasirinkimo nėra? Kitas dalykas – investuotojai nelabai nori ateiti į regionus.
Mes tiek nustekenome regionus, susiaurinome viešąsias paslaugas, kad žmonės pradėjo trauktis į didžiuosius miestus, todėl investuotojai, tyrinėdami investicinę aplinką, mato, kad regionuose kvalifikuotos darbo jėgos mažėja kartais, todėl renkasi regioną arčiau didmiesčio.
Čia yra didžiulė mūsų klaida. Kai mes patys stumiame žmones iš regionų, tikėtis, kad ten susikurs daugiau gerų darbo vietų, kad šeimos įleis šaknis, matyt, neverta.
Ar jūs sutinkate, kad darbdaviai yra linkę skriausti žmones, kurie gyvena provincijoje?
M. Dubnikovas: Absoliučiai nesutinku. Visai neseniai teko lankytis Ukmergėj, kur neįmanoma išsinuomoti buto. Darbuotojai į Ukmergę yra vežami 100 km spinduliu tam, kad būtų užpildytos laisvos darbo vietos. Trūksta apie 1,5 tūkst. žmonių, kad būtų patenkintas poreikis.
Tai, kaip jūs skriausite žmogų, kai jums trūksta dar tūkstančio, tai yra neįmanoma. <…> Manau, kad dažnai apie regionus kalbame tam tikrais seniai susiformavusiais stereotipais. Dabar yra visiškai kitaip.
Visą pokalbį rasite straipsnio pradžoje.
