Pinigų badas sveikatos sistemoje linksniuojamas jau seniai, tačiau privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų didinimo klausimas tarp politikų itin nepopuliarus. Patys medikai ir ekspertai gi konstatuoja, kad didesnis pinigų įliejimas savaime problemos neišspręs. Be to, neabejojama, kad ateityje už sveikatos paslaugas vis labiau teks prisimokėti iš kišenės.
Prezidentui pasisakant, kad vienas iš svarstomų pakeisti kabineto narių yra sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, vėl grįžta prie diskusijos dėl PSD įmokos didinimo.
„Ar po procentą, ar po pusę procento. Reikia kažkokių žingsnių ir reguliarumo. PSD įmokų dydis turi būti pradėtas auginti. Reikia susitarti, kad pasiektume bent jau Europos Sąjungos vidurkį”, – naujienų agentūrai ELTA kalbėjo Arūnas Dulkys, pažymėdamas, kad jo komanda pamatą didinti PSD įmokas iš esmės paklojo.
Jo teigimu, šios temos yra bijoma, bet laikas diskusijoms jau pribrendo. Taip pat ministras užsiminė, kad tai teks padaryti jau kitoje kadencijoje.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas interviu Žinių radijui tuo metu nurodė, kad jei iš tiesų ministras mato šią problemą, ją spręsti reikia jau dabar, arba dar geriau, reikėjo 2020 ar 2021 metais, svarstant mokesčių reformą.
F. Jansonas pabrėžia – PSDF biudžetas „yra pakankamai didelis”, todėl prieš kalbant apie didesnį lėšų poreikį, pirmiau vertėtų peržiūrėti tai, kaip jos naudojamos. Ar PSD įmokos didinimas būtų panacėja sveikatos sistemos problemoms?
Lietuva – viena iš nedaugelio
Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė sutiko, kad tarp politikų bijoma kalbėti apie sveikatos sistemos finansavimo didinimą. Tačiau, jos teigimu, PSD didinimas – tik viena dedamoji.
„Lietuvos medikų sąjūdis užsakė tyrimą, kurį atliko Europos sveikatos edukologijos teisės institutas, ir pamatėme labai įdomius faktus – nėra tiek daug valstybių Europos Sąjungoje (ES), kurios pasirinko tokį finansavimo modelį kaip Lietuvos. Visų pirma, didžiojoje dalyje valstybių sveikatos sistema yra labiau finansuojama.
„Mūsų siūlymas būtų ne tik didinti PSDF surenkamas lėšas, tačiau įvesti ir alternatyvius finansavimo šaltinius“, – sakė A. Gerliakienė.
Kitas dalykas, yra net keletas šaltinių – valstybinis fondas, nevyriausybinės organizacijos, yra asmeninės pacientų lėšos ir taip pat sveikatos draudimo fondai. Lietuvoje neturime tokio pasirinkimo, lyginant su ES, mūsų valstybė finansuoja tik apie 67–68 proc. ir atliepia tik tiek poreikių, o maždaug 33 proc. sudaro asmeninės pacientų lėšos. Tuo metu gyvybės, sveikatos draudimai sudaro tik 2 proc.
Ilgą laiką PSDF monopolis įnešė labai daug toksiškumo į šią sistemą ir ypač dėl drastiškų Sveikatos draudimo įstatymo pataisų patvirtinimo Seime neaišku, kuo dar baigsis visai sistemai. Tai mūsų siūlymas būtų ne tik didinti PSDF surenkamas lėšas, tačiau įvesti ir alternatyvius finansavimo šaltinius“, – kalbėjo ji Žinių radijo laidoje „Aktualusis interviu“.
Mokesčių didinti nepakaks
A. Gerliakienė tai pat atkreipė dėmesį, kad didelė dalis visuomenės yra draudžiami valstybės, o demografinės prognozės nežada nieko gero.
„Mūsų valstybė už valstybės draudžiamuosius sumoka maždaug trečdalį, o pernai jau buvo paskelbta, kad didžioji dalis gyventojų, daugiau nei 50 proc., yra pensinio amžiaus, tai yra potencialūs sveikatos paslaugų vartotojai. O PSDF išlaiko tik dirbantys asmenys, kurių, vertinant demografinę padėtį, po 20 metų labai sumažės.
Jei bus apsistota tik ties PSD, tai nežinau, kiek turės mokėti dirbantys asmenys, kad išlaikytų visus nedirbančius žmones, tarp jų – ir vaikus, studentus, karius ir kitas grupes. Vien kalbėjimas apie mokesčių didinimą, manyčiau, yra ne pilnas“, – niūriai prognozavo medikų sąjūdžio atstovė.
Problema – ne viename sektoriuje
Ekonomistas Algirdas Bartkus gi svarstė, kad 7 procentų, skiriamų sveikatos apsaugai, tarifas nėra toks mažas. Juo labiau savaime pinigai nieko nespręs, jei finansai nebus tinkamai valdomi.
„Išmokas, kurios yra finansuojamos iš sveikatos draudimo, reikėtų indeksuoti tokiu pačiu mechanizmu, kaip yra indeksuojamos „Sodros“ senatvės pensijos, tai reiškia pagal pajamų šaltinį, darbo užmokesčio fondą, jo augimą.
Bendras kontekstas toks, kad ką tik karštligiškai ieškojome pinigų gynybai, paraleliai yra kelininkai, kurie nori pinigų keliams, nes jų būklė yra apverktina. Negalime eiti tuo keliu, kad mokesčius išdidinsime, o galvoti apie tai, kaip protingai indeksuoti išmokas, protingai valdyti finansus, kad tų finansinių išteklių, kurie riboti, mums užtektų“, – kalbėjo jis.
Ekonomisto teigimu, reikėtų kalbėti apie esminę problemą, kuri Lietuvoje susijusi ne tik su sveikata, bet visomis viešojo gyvenimo sritimis.
„Visur gautume panašų vaizdą – yra nepakankamas pajamų lygis. Nes kai pasižiūrime biudžeto išlaidas, ar yra tai, ko galėtume atsisakyti dėl tų pačių didesnių išlaidų sveikatos apsaugai, tai nėra. Esminis klausimas Lietuvai ir ateinančiai politikų kadencijai, kaip apsirūpinti papildomais pajamų šaltiniais.
Raktas Lietuvai yra aukštesnis užimtumo lygis, o jį gali garantuoti tik didesnės investicijos. Naujos gamyklos, naujos darbo vietos, gerai apmokamos darbo vietos ir sukurs tuos trūkstamus pinigus“, – dėstė A. Bartkus.
Iš esmės peržiūrėti paslaugų kainodarą
Paklausta, ar iš pradžių nereikėtų išsiaiškinti, kur yra išleidžiami pinigai, o tik tada kalbėti apie PSDF didinimą, mat kitu atveju pinigų porcijos įliejimo pacientai galiausiai nepajus, A. Gerliakienė tam iš dalies pritarė.
„Bet vertinant tai, kad 90 proc. iš PSDF skiriamų pinigų tenka medikų atlyginimams, ir turime 10 proc. likutį, kuris turi padengti priemones, komunalines paslaugas, amortizuoti energijos kainų šuolius ir daug visokių dalykų, ta kainodara turėtų būti peržiūrima iš esmės.
Šiandien sveikatos paslaugos kainą tesudaro tik kontaktinis laikas, kada gydytojas dirba su pacientu, kada pildo dokumentaciją ar mokosi, tai neįskaičiuojama į kainą, neįskaičiuojama įranga, visos priemonės, pastatai, nes kiti šaltiniai užmoka už juos“, – aiškino ji.
Pasak pašnekovės, nors šiandien galima džiaugtis ES struktūrinių, RRF fondų pinigais, valstybės tam tikrų dalykų finansavimu, bet 2027 metais tų fondų „auksinis kranelis“ bus prisuktas.
„Jei kainos nebus skaičiuojamos, kaip priklauso ir kaip vertina Finansų ministerija, susidursime su labai didelėmis blogomis pasekmėmis. Jau dabar ligoninės, norėdamos mokėti didesnius atlyginimus, susiduria su problemomis, kurios varo ligonines į skolas, jos kaupiasi ne tūkstančiais, o jau milijonais.
Kitas dalykas, jei bandysime taupyti darbuotojų sąskaita, susidursime su didelėmis grėsmėmis, nes šiandien apie 41 proc. sistemoje dirbančių medikų yra pensinio amžiaus. Maži atlyginimai, didelis krūvis, persekiojimo ir spaudimo baimė, kuri dabar kabo lyg Damoklo kardas – ji išvarys medikus iš sistemos.
Jau dabartinė ministerija susidūrė su iššūkiais, jie dar didesni laukia ateinančios valdžios. Ir kai matau šiukšlių ant galvos pylimą dabartiniam ministrui, tai ar neteks paskui į tą patį šiukšlyną atsistoti ir kitam. Tai ar nereikėtų pagalvoti, ką politikai kalba ir kokie jų planai“, – pastebėjo LMS atstovė.
Patys turi prisiimti atsakomybę už sveikatą
Vis tik ji kartu konstatavo, kad finansavimas nėra svarbiausia priežastis, kodėl sveikatos sistema šiandien taip šlubuoja.
„Susiduriame su gana rimtu žmogiškųjų išteklių trūkumu ir strateginio planavimo nebuvimu, kaip pritraukti žmones į šią sistemą. Problema, kad nepasodinsi žmonių apmokęs tris mėnesius, medikai yra ruošiami ilgą laiką – iki 12 metų, slaugytojas gali būti ruošiamas nuo 4 iki 6 metų, tai – aukštos kvalifikacijos darbas.
„Pajudėjimas labiau dalinio finansavimo iš savo kišenės link greičiausiai ir yra ta ateitis, kuri laukia sveikatos sistemoje“
Kai kalbama, kad reikėtų racionalizuoti finansavimą, galbūt pasiremčiau kitų Europos valstybių praktika kai bazinės paslaugos yra apmokamos, o visi vipiniai norai, greitis, gal koks išskirtinis medikas yra apmokestinama.
Manyčiau, tai būtų visai teisinga, nes pagal dabartinius teisės aktus apmokame praktiškai viską – kiekvieną paciento užgaidą, taip formuodami paternalistinį medicinos santykį su visuomene, o jis turėtų būti lygiavertis – visuomenė turėtų suvokti ir savo atsakomybę ir už ligas, finansavimą ir kitus dalykus“, – dėstė A. Gerliakienė.
Iš savo kišenės mokėsime vis daugiau?
Jos teigimu, štai Prancūzija, įvedusi priemokas, esą sulaukė gana gerų rezultatų, mat tai padeda didinti žmogaus atsakomybę ir kartu prisideda prie sveikatinimo.
„Pavyzdžiui, Danija labai daug skiria sveikatos sistemai, tačiau pirminiame lygmenyje išlieka vizito mokestis apie 20 eurų. Jei pacientas serga lėtinėmis ligomis ir turi lankytis gana dažnai, pasiekęs tam tikrą ribą jis atleidžiamas nuo tokio mokesčio ir sulaukia daugiau lengvatų.
Manyčiau, nėra teisinga, kai žmogus ką nori, tą daro su savo gyvenimu, o kai po to stipriai suserga, prašo gydyti greitai ir visomis įmanomomis priemonėmis. Tad reikėtų žmonėms pamąstyti, kad jie patys turi stengtis kiek įmanoma išlikti sveiki. Dabar dažnas sakymas, kad moku mokesčius, bet paskaičiavus, kiek kiekvienas sumoka, yra labai skirtingi skaičiai. Kitas dalykas, yra labai nemaža grupė žmonių, kurie atleisti nuo šio mokėjimo, bet vis tiek sako, kad priklauso“, – pastebėjo A. Gerliakienė.
A. Bartkus savo ruožtu teigė esąs beveik garantuotas, kad tokie svarstymai taps kūnu ir prisimokėti patiems teks vis daugiau.
„Niekas nedidins tarifų, nes tai – ir papildomi kaštai verslui, greičiausiai problema bus sprendžiama taip, kad dalis paslaugų, kurios dabar yra teikiamos ir už kurias tiesiogiai nemokame, ateityje riekės susimokėti tiesiogiai.
Savotiškai tai veikia kaip tarifo padidinimas, tik šioje vietoje svarstysi, ar būtina ta paslauga, jei būtina, niekur nesidėsi ir mokėsi. Tai būtų dalinis valstybės finansavimas, dalis – paties paciento. Tai pajudėjimas labiau dalinio finansavimo iš savo kišenės link greičiausiai ir yra ta ateitis, kuri laukia sveikatos sistemoje“, – konstatavo ekonomistas.
