Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai ilginti darbingą amžių iki 72 metų, tačiau prezidentas Gitanas Nausėda tokiam siūlymui nepritaria. Ekonomistas Raimondas Kuodis ragina nustoti vaizduoti darbą it katorgą ir pradėti kurti lankstesnes pensijų sistemas, kurios leistų įtraukti šiuos žmones į darbo rinką.
Jūsų manymu, koks būtų teisingas sprendimas?
Pensinis amžius yra kaip gąsdinimo instrumentas. Retorinis žaidimas, kuris labai naudingas privačioms finansų korporacijoms, pensijų fondams. Jie seniai tą daro, jie gąsdino, kad „Sodra“ sugrius dėl demografijos ir neva jie gali pasiūlyti kažkokį sprendimą demografijai, nors jie negali pasiūlyti jokio sprendimo. Sprendimą gali pasiūlyti tik tie, kurie sugalvos, kaip padaryti daugiau duonos, kad užtektų visiems – ir seniems, ir jauniems.
Tai Europos Komisija ir Pasaulio bankas dažnai vaidina naudingų idiotų rolę, preziumuodami, kad darbingas amžius yra kokie 15-64 metai ir daugiau žmonių iškris iš šitos kategorijos, taps senesni nei 64 metai, todėl reikia kažką daryti.
Žmonijos gyvenimo trukmė ilgėja, Lietuvoje irgi po truputį iriamės į viršų, atsiranda visai nauja kategorija, kaip „jaunieji pensininkai“. Tai mums tiesiog reikia sugalvoti mechanizmus, aš esu juos pasiūlęs, kaip įtraukti šiuos žmones į darbo rinką su lanksčiom pensijų sistemom, kad jie galėtų padirbėti, išeiti į pensiją, grįžti atgal, kas šiais laikais yra sunkiai įsivaizduojama.
Amžiaus ilginimas, jūsų supratimu, nėra blogas dalykas pats iš savęs?
Ne, todėl kad darbas nėra katorga, kaip piešia vadovėliai. Darbas yra žymiai daugiau. Tai yra savęs įprasminimas, gyvenimo disciplina, socializacija ir krūvos kitų naudingų dalykų. Tai jeigu žmogus staiga pradeda vietoj vidutiniškai 70 metų gyventi 80 metų, tai kokio velnio leisti jį į pensiją 60-ies, o ne 65 ar 70-ies? Žmonės patys nori dirbti.
Viskas būtų gerai, ką jūs sakote, jei ne viena problemėlė. Turbūt vieša paslaptis, kad egzistuoja toks dalykas, kaip diskriminacija dėl amžiaus. Vyresnio, priešpensinio amžiaus žmonės yra kur kas mieliau atleidžiami iš darbo arba nepriimami nei jaunesni žmonės. Tai vyksta ir Lietuvoje. Kaip kovoti su šia problema?
Su šia problema reikia kovoti lygiai taip pat, kaip minėjau. Europos Komisija yra susigalvojusi tokį kvailą režimą, kad egzistuoja kažkoks struktūrinis nedarbas, kuris, anot jų, kartais būna 20 procentų. Tai natūralu, kad viskas, kas žemiau 20 procentų, tampa nenormalu ir reikia su tuo kovoti, kas atrodo visiškai absurdiška.
Tai jai reikėtų atsikratyti šitos senos, kvailos Miltono Friedmano sugalvotos paradigmos, pereiti į tą režimą, kurio ėmėsi JAV, iš naujo pažiūrėję į tą problemą, ir tada pasirodys, kad politikos ar fiskalinės politikos priemonėmis įmanoma sukurti tuos darbus, sukuriant atitinkamo lygio paklausą.
Tie žmonės dažnai turi daug patirties, jie galbūt nėra tokie rangūs fiziškai, bet jie puikiai gali dirbti. Pažiūrėkite, ką ant scenos daro aštuoniasdešimtmetis Mickas Jaggeris arba ką daro 91-erių žurnalistas Algimantas Čekuolis. Čia yra tie pavyzdžiai, kur mes turėtume keliauti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
