Viena geriausių Lietuvos vokalisčių tituluojama Rosita Čivilytė prabilo apie mažai kam žinomą savo pusę. Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Kažkas naujo“ ji papasakojo, iš kur semiasi ramybės ir stiprybės, kodėl tik prieš porą metų išsilaikė vairavimo teises bei apie stiprų jos ir dukrų Agnetos bei Patricijos ryšį.
Stiprus ryšys su dukromis
– Kartu su dukromis Agneta ir Patricija lankėtės Beyonce koncerte. Ar galima teigti, kad tai jūsų visų trijų mėgstamiausia atlikėja?
– Viena mėgstamiausių tai tikrai, nes tas temperamentas, ugnis, muzikalumas, kitoniškumas, taip, kaip ji elgiasi ant scenos, man labai patinka. Jeigu noriu sužadinti ir pažadinti savo sielą sceniniam pasirodymui, Beyonce yra ta atlikėja, kurios verta pasiklausyti.
– Ar koncertas pateisino lūkesčius, ar patiko?
– Man labai patiko, tik aš neįvertinau galbūt savo galimybių. Atsidūriau viduryje žmonių, šalia scenos, vos ištvėriau. Dar koncertas vėlavo visą valandą, tai reikėjo įvertinti savo kojų sveikatą. Supratau, kad ilgai išstovėti nebegalėsiu, per minią išsibroviau į salės galą ir stebėjau iš ten.
Bet, be jokios abejonės, buvo vienas malonumas garso prasme, žiūrovų reakcijų, masės. Paskui jaučiausi labai įdomiai, galvojau, Beyonce pamačiau, jau galima kažkuriam laikui ir nusiraminti. Tikrai didžiulis muzikinis įvykis man asmeniškai, kuris suteikė labai daug informacijos apie muziką, buvimą scenoje, grojimą, pritariančiųjų vokalisčių balsus, aranžuotes ir visa kita.
– Kaip jums pavyko užmegzti tokį tvirtą ryšį su dukromis, kad galite kartu ir keliauti, ir dirbti, ir dalintis visokiais išgyvenimais?
– Kažkokių ypatingų dalykų net nereikėjo. Užteko tiesiog mano motiniškos meilės. Jaučiu, kad visa tai, ką į jas įdėjau, dabar gaunu atgal. Nesakysiu, kad viskas yra tobula ir nėra problemėlių pas jas ar pas mane, tačiau matau, kad mes viską priimam tvirtai ir pačios sprendžiam, jei kažkas nutinka. O dukros yra mano gražiausi kūrinukai.
Visomis temomis galime kalbėti, jei norisi išsikalbėti, žinau, kad tikrai jos bus, kai reiks, ir dieną, ir naktį.
Mums, regis, vienodai įskiepytas jautrumas gimstant, mes viena kitą tikrai jautriai jaučiam, kaip ir aplinką bei save. Kitaip mums neduota.
Mestas sau iššūkis
– Gal daug kam šis faktas bus negirdėtas – prieš keletą metų išlaikėte vairuotojo teises. Kaip nusprendėte tai padaryti būtent tuo metu?
– Praleidau daug laiko kažko nedarydama, buvau susikoncentravusi ties vaikais, renginiais, mažai galvodavau apie save. Taigi, nusprendžiau laikytis teises, nes, juk kažkaip reikia patekti į sodybą, negaliu visada prašinėti Agnetos.
Buvo toks nuotykis, adrenalino prisikaupimas, kurį galėjau lyginti su buvimu ant scenos, tikrai. Nes buvo reikalų. Bet, pavyko iš pirmo karto išlaikyti ir teoriją, ir vairavimą. Turėjau labai gerus instruktorius, esu jiems dėkinga, jie turėjo kantrybės. Nes išvažiavus į gatves, kada beveik niekada to nedariau, apart vairo, aš daugiau nieko neprisimenu. Bet paskui vis lengvyn ir lengvyn.
– Kiek laiko užtruko visas procesas?
– Ėmiau pamokas tol, kol nepasijutau užtikrinčiau, kad galėčiau atsiplalaiduoti. Nenorėjau būti prie vairo susitraukusi. Sakiau, kai jau atsilošiu, tada jau galėsiu laikyti egzaminą. Tai taip ir buvo. Aišku, jaudinausi, bet padariau.
Kur Rosita semiasi ramybės ir stiprybės?
– Sodyba, kuri buvo viena iš priežasčių laikytis teises, yra lyg jūsų ramybės oazė, kur prisikraunate energijos, susirenkate save, tiesa?
– Tikrai taip. Jau seniai ten nebuvau, nes tikrai nėra kada, nuo pat rudens yra intensyvus laikas. Ten yra vietelė, kur aš nusimetu visus drabužius, nepasiimu jokios kosmetikos, nieko. Tiesiog būnu, einu į pirtelę, semiu kibiru vandenį iš šulinio, mėgaujuosi aplinka.
Ten nutinka kažkas tokio, aš pripildau save tokiais dalykais, kurių mieste negaliu gauti. Mieste aš save išbarstau, čia pastovus lėkimas. Grįžtu namo apie 21 valandą, pusvalandį geriu arbatą, tada – dušas ir miegoti. Tokia rutina kasdien. O ten… Ypač vasarą – net drabužių nereikia. Ypatingų. Užsimeti tuniką, kuri tinka ir ryte, ir pietums, ir vakarienei. Su ja netgi galiu dainuoti, atsistojus vidury laukų.
– Ar sodyboje groja muzika, o gal – ten karaliauja tyla?
– Ne visada. Man ta muzika, kuri yra tyla, ten yra patrauklesnė. Nes esu svečiuose pas gamtą. Ten toks dalykas yra, kaip paukščiai. Kartais kai įsiklausau, galvoju, kaip garsiai, kur čia pamažinti tą garsumą.
Turiu tokį vaizdo įrašą, kur filmuoju mažą paukščiuką, kurį radau ant žolės. Man befilmuojant jis užšoko ant piršto ir taip giedojo žiūrėdamas tiesiai į akis. Tada pasitaisė ir nuskrido.
O gandrai… Kai jie atskrenda ir ima aiškintis santykius, galvoju, visiška Santa Barbara, kaip pas žmones.
