Internete perskaičiau šį tą, kas mane labai nustebino. Tiek nustebino, kad netgi ištraukė mane iš žiemos sąstingio. Perskaičiau sąrašą dalykų, kurie „nupigina“ moterį. Žinoma, pirmiausiai užkliuvo tai, kas man yra aktualu – „nenatūralių spalvų plaukai“. Tada kitas – didelės rankinės. Ir dar – sportbačiai. Ir prasidėjo: plėšyti džinsai, megztiniai, permatomos pėdkelnės, poliesteris ir natūralus kailis.
Sportbačius reikia keisti loaferais, dideles rankines – delninėmis, o plaukus dažyti natūraliomis spalvomis. Man gėda prisipažinti, bet net nepamenu, kokia yra mano natūrali spalva. Kašmyras vietoj poliesterio, alpaka vietoj kailių, plėšytus džinsus susiūti, megztinius išardyti, permatomas pėdkelnes naudoti svogūnų laikymui.
Man pasidarė įdomu, kam skirta ši rašliava?
Pabudo moteris ryte, pagamino pusryčius, suruošė vaikus. Vyresnįjį – į mokyklą, jaunesnįjį – į darželį, vyrą – į darbą. Aprėkė vyresnįjį, kad šis užtepė dantų pastos ant veidrodžio. Kol šaukė ant jo, jaunesnysis pridarė į kelnes. Perrengė jaunesnįjį. Nuvedė į darželį, darželyje liepė duoti pinigų animatoriams kokiai nors rudens šventei. Paskambino vyresniojo mokytoja, pasiskundė, kad jis pametė sportbačius ir kad renka pinigus naujiems kilimėliams į sporto salę. Pavėlavo į darbą, parašė pasiaiškinimą, viršininkas apšaukė, buhalteris apšaukė, premijos nebus, algos šią savaitę taip pat, ir tavo paskola – tavo problema. Per pertrauką užėjo į „Facebook“ ir suprato, kad visa ši apokalipsė vyksta tik todėl, kad ji pigiai atrodo ir vietoj delninės nešioja didelę rankinę.
Tada jau galima rašyti motyvuojantį straipsnį apie tai, kaip vietoj sportbačių sūnui ji nusipirko sau delninę. Pradėjo visur su ja eiti – į metro, į parduotuvę ir netgi išnešti šiukšlių. Jos vyras, pamatęs ją su delnine, iš karto suprato, kad yra vedęs deivę. Pradėjo pats eiti į parduotuvę, be to, „brangi“ žmona jį taip įkvėpė, kad susirado sau trečią darbą ar net geriau – sukūrė savo verslą, praturtėjo ir jie pradėjo užsakinėti maisto produktus su pristatymu į namus. Arba ne, kiekvieną dieną dabar valgo restoranuose. Į darbą ji nebegrįžo, sūnus surado savo pamestus sportbačius, jaunesnysis pradėjo gamtinius reikalus atlikti tualete. O buvęs vadovas atšliaužė ant kelių ir padovanojo jai savo įmonę bei alpakos paltą. Norėjo kailinius, bet ji gi ne tokia, ji – „brangi“ moteris, kuri kailinių nenešioja.
Tikiu, kad delninė, arba raudona suknelė, arba rožiniai akiniai, arba krištoliniai bateliai, gali tapti kabliuku, kuriuo moteris gali ištraukti save iš pelkės. Bet vien suknelės nepakanka. Žinote, kiek kartų mačiau, kaip žmogus desperatiškai griebiasi visko, kas, jo nuomone, gali jam padėti? Bet vėliau viskas sugrįždavo į senas vėžes ir iš viršaus dar prispausdavo sunkus kaltės jausmas, o vyšnaite ant torto tapdavo neviltis, nes ir vėl nepasisekė.
Nes pigu ne tada, kai perki poliesterį vietoj kašmyro. Pigu – ne apie pinigus. Bet koks normalus žmogus perka tai, kam turi pinigų. Pigu – tai apie tai, kam skiriamas laikas. Ir apie tai, kad kartais nepakanka resurso sau.
Mano nuomone, būti brangiai, žinančiai savo vertę moteriai – tai ne apie sportbačių keitimą loaferais arba atvirkščiai. Tai yra apie tai, ką daryti su savo vieninteliu gyvenimu. Rinktis tai, kas tau tinka iš to, ką gali sau leisti. Ir žinoti, ką daryti, kad leisti sau daugiau. Priimti sprendimus savo naudai. Ir nešvaistyti savo gyvenimo, o gyventi jį nelaukiant išpardavimų.
Autorė — Jelena Pasternak
