Močiutės ir seneliai nemiršta, mes tiesiog jų nematome. Jie visiems laikams išliks mūsų širdyse. Netgi šiandien mes norėtume išgirsti jų balsus ir pasiklausyti, ką jie mums pasakys. Mes pasiilgstame jų švelnumo, meilės ir rūpesčio.
Tuo metu, kai mūsų seneliai gali matyti, kaip mes augame nuo pat kūdikystės, mes turime matyti jų senėjimą ir išėjimą iš šio pasaulio. Senelių mirtis – tai greičiausiai pirmas atsisveikinimas, su kuriuo mums tenka susidurti.
Seneliai turi ypatinga ryšį su savo anūkais. Šis stiprus ryšys išmoko mus mylėti, dėkoti ir gerbti. Bet senelių praradimas gali stipriai paveikti vaiką.
Būtent todėl norėtume skirti laiko šiai temai.
Darbas su praradimu
Turėti senelius, kurie bus su jumis tol, kol tapsite pilnamečiais, – išties didelė privilegija.
Kol esame vaikai, nesuprantame praradimo masto, nes negalime paaiškinti ir iki galo suprasti, kas nutiko seneliams. Tai tarsi sušvelnina mirtį ir tai neskauda.
Geriausias būdas sušvelninti smūgį – viską paaiškinti vaikui. Iš tikrųjų suaugusieji turi pasakyti jam tiesą. Tėvai privalo būti tokie sąžiningi, kokie tik gali būti. Jokių metaforų apie tai, kad tavo močiutė ar senelis yra danguje, tik tiesa.
Be to, jeigu bandote paaiškinti vaikui mirtį iš religinės pusės, atminkite, kad jaunas žmogus gali priimti tik ribotą informacijos kiekį, todėl svarbu parodyti jiems emocijų ir jausmų esmę.
Išmokykite juos, kad mirtis nėra tabu. Kalbėkite ir būkite atviri. Su laiku vaikas supras mirties esmę.
Jie visada šalia
Galite tuo netikėti, bet seneliai visada bus mūsų gyvenime. Jie yra tose vietose, kuriomis dalijatės šeimoje. Be to, močiutės ir seneliai visada turės vietos mūsų širdyse. Jie visada lydės mus per gyvenimą.
Jie yra tame, ką jie darė. Ar tai suknelė, baldai ar kažkas dar, ką jie gamino savo rankomis. Saugokite šiuos suvenyrus.
Išmintis, kuria jie su mumis pasidalijo, parodys mums kelią. Jie visada mums padės. Jie parodys mums, kaip būti savimi.
Kartu tyloje
Mes jų negirdime ir nematome, bet jų švelnumas gyvuoja amžinai. Mūsų seneliai yra paprasčiausiuose dalykuose. Netgi šiose nutrintose senose relikvijose. Ką mes galime daryti – tai mylėti ir prisiminti juos kiekvieną dieną.
Tai meilė, kuri netelpa į žodžius. Tikroji amžinybė atrodo būtent taip. Mūsų senelių meilė – tai, ko negalime pamiršti. Tad priminkite sau apie meilę, kurią jiems jaučiate.
Bet nepamirškite nusišypsoti. Pasidalinkite rūpesčiu, meile ir dėkingumu, kuriais jus apdovanojo jūsų seneliai, su aplinkiniais. Taip galėsite pagerbti atminimą ir parodyti, kad iš tikrųjų išmokote kažko nuostabaus.
