Lietuvių etninės kultūros sargai stoja į kovą su vis labiau Lietuvoje populiarėjančia Helovino švente. Jie teigia, kad kraujo ištroškę vampyrai, šmėklos, ar kitos, dažnai šventiniuose renginiuose matomos, baisybės žaloja vaikų ir paauglių psichiką, daro nepilnamečiams neigiamą įtaką. Piktinasi, kad Heloviną jaunimas švenčia nutolus nuo tikrųjų lietuviškų tradicijų.
Etnologai sako, kad vietoj to, tėvai su vaikais Vėlines turėtų pasitikti kitaip – užsiimdami labdara ar rengdami renginius, bet prisilaikydami senųjų tradicijų.
Tiesa, tokiai nuostatai nepritaria kai kurie Helovino švenčių organizatoriai, tvirtindami, kad negalima riboti šventę švęsti taip, kaip pasirenka pačios šeimos.
Helovinų arba kitaip – Šmeklinių – parko baisenybės perpildė kultūros sargų kantrybės taurę. Etninės kultūros globos taryba kreipėsi į valdiškas institucijas ragindama stabdyti būtent tokį Helovino šventimą. Esą tai žaloja vaikų psichiką.
„Kažkur kažkas mala žmogieną ar panašiai. Tai gali skatinti tą polinkį į sadizmą, į smurtinius veiksmus“, – tikina Etninės kultūros globos tarybos vadovė Dalia Urbanavičienė.
Etninės kultūros sargai sako, kad žaismingomis ir nešiurpiomis kaukėmis per Heloviną vienas kitą gąsdinti galime. Linksmintis irgi galime, tik štai vaikus į šį žaidimą turetume įtraukti labai palengva ir atsargiai.
Juolab, kaip sako senosios kultūros žinovė, net ir medikai pateikę išvadas esą per daug žiaurumo ir gąsdinimų vaikams žalinga.
„Kuo mažesni vaikai, tuo jie mažiau skiria realybę nuo išgalvotų dalykų. Nerimą kelia, baimę kelia, miego sutrikimus, hiperaktyvumas“, – vardija D. Urbanavičienė.
Renkasi ne patys vaikai
Tam pritartų ir dalis gatvėje sutiktų vilniečių. Ir tik vos vienas kitas sako, kad šventę kiekvienas renkasi taip, kaip jis nori ją švęsti:
„Na, kažkaip norėtųsi daugiau gėrio ir grožio. Nes pažiūrėkit, net vaikiški filmukai – dabar daug agresijos – paskui ir vaikai tokie įsitempę. Man atrodo, reikia mums daugiau švelnumo, gerumo, tolerancijos.“
„Gąsdinimas išėjusiais, mirusiais žmonėmis, kuriuos mes kaip tik turime prisiminti ir būti taikoje su išėjusiaisi. Ir nebijoti to, kas mūsų laukia ateityje.“
„Žinoma, kad tai nėra mūsų tradicinė šventė. Man Vėlinės yra Vėlinės, bet nematau jokios problemos, nematau reikalo karštai diskutuoti. Kas nori, tegul švenčia, kas nenori, tegul nešvenčia.“
„Pritarčiau, kad jos visai nebūtų, pritarčiau.“
O tokių švenčių rengėjai atkerta – vestis vaikus į parkus ar ne – tėvų reikalas. Ir jeigu ten iššoka mirusysis su pjūklu tamsoje ar iš karsto keliasi ir vaiką vejasi siaubūnas, nereiškia, kad toks reginys gali būti skirtas tik suaugusiems.
„Ne vaikai renkasi, ar eina ar neina. Vaikas daug norų turi. Gali į filmą norėti eiti, kuris nesuderintas su jo amžiumi, bet tai tėvai arba juos leidžia, arba neleidžia“, – kalba „Helovino parkų“ įkūrėjas Deivydas Dilys.
Šventei siūlo alternatyvą
Juolab, kad Lietuvoje prieš Vėlines veikia apie trisdešimt Helovino parkų, kurie skirti ir vyresniems, ir visai mažiems. Vienur, kaip sako parkų įkūrėjas, galima raganas ir velnius sutikti dieną, o kitur – ir aštresnius herojus – naktį. Tad būtina palikti pasirinkimo laisvę.
Etninės kultūros globos taryba laikosi savo ir Helovinui siūlo alternatyvą – gerumo, atminties ir bendrystės akciją. Nuo pagalbos vargstantiems iki kapų ir svetimų kapaviečių tvarkymo. O jeigu norime pasilinksminti, prisimindami išėjusius, irgi galime, net ir kapinėse.
„Aš žinau iš 16 amžiaus. Vaninis rašė: „eidavo su midum, pienu, muzikom“. Šokdavo, jie linksmindavosi, nes džiaugėsi, kad kartu yra ir tie išėjusieji – mirusieji. Kviesdavo į pirtį, net, kaip rašo, tiesdavo marškinius ant kėdžių, kiek yra mirusiųjų“, – pasakoja Etninės kultūros globos tarybos vadovė.
Ir ypač svarbu prieš Vėlines jungtis į bendruomenes, dalytis gerumu, linkėti vienas kitam gėrio, žaisti, šokti ir rudeninį turgų rengti. Senovėje Vėlinių laikas būdavęs nuo spalio 28 iki lapkričio 14 dienos.
