Vytauto Didžiojo gimnazija praneša apie skaudžią netektį – mirė Jono Vileišio anūkė Reda Tursaitė. Moteriai buvo 83-eji.
Vileišių šeimos, ypatingai Emilijos Vileišienės atminimo saugotoja. Reda Tursaitė gimė 1940 metais okupuotame Vilniuje.
Iš Redos Tursaitės atsiminimų – “ 1941 metų birželį mūsų šeima buvo represuota. Tėvas atskirtas nuo šeimos ir įkalintas lageryje. Mama, brolis Gediminas ir aš gyvuliniais vagonais buvome išvežti iš Lietuvos ir paleisti Altajaus krašte. Man buvo vieneri metai, broliui buvo septyneri. 1947 metais motina nutarė bėgti į Lietuvą. Toje ilgoje kelionėje sutikome gerų visai nepažįstamų žmonių, kurie kuo begalėdami mums padėjo. Taip pasiekėme tėvynę, kaip tuomet mums atrodė, svajonių kraštą. Kaune apsistojome pas Juliją Biliūnienę – Matjošaitienę.
Ji po savo stogu priėmė mus, bėglius, beteisius žmones. Aš išgąsdinto vaiko akimis žiūrėjau į linksmai žaidžiančius, nerūpestingus Matjošaitienės vaikaičius, jos dukters Meilės Lukšienės vaikus. Po kiek laiko mamą suėmė. Aš atsidūriau vaikų namuose, iš pradžių Vilniuje, paskui Lauruose. Trūko maisto, visą laiką buvome alkani. Kai išvesdavo pasivaikščioti, pavasarį nuskabydavome visus rūgštynių ir kiškio kopūstų lapelius. Žiemą kartais ant sniego rasdavome pabertų vikių – juos surinkdavome ir suvalgydavome iki paskutinio grūdelio. Brolį priglaudė prof. Tadas Ivanauskas savo Obelynėje. Jis ten dirbo visus reikalingus sodo priežiūros darbus. Per atostogas ir mane ten kokiam mėnesiui priimdavo, maitindavo. Bet, grįžus į vaikų namus, vėl nuo alkio sulysdavau. Mama – Sorbonos universiteto auklėtinė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, prof. Mykolo Biržiškos, universiteto rektoriaus, dešinioji ranka B.Vileišytė-Tursienė tapo Girienės tarnaite. Kai tik galėdavo, ji atbėgdavo į vaikų namus manęs aplankyti. Tačiau ne visuomet galėdavo. Kartais mane aplankydavo šeimos draugai ir sakydavo: Mama dabar atvažiuoti negali. Ji atvažiuos po mėnesio. Skaičiuodavau dienas, bet praeidavo ne mėnuo, o du ar trys, kol sulaukdavau mamos. Vėliau sužinojau, kad tuos mėnesius ji vėl būdavo uždaryta kalėjime. 1956 metais iš lagerio į Lietuvą sugrįžo tėvas. Padedama gerų žmonių, mama gavo darbą M. K.Čiurlionio meno mokyklos bibliotekoje.“
Šviesios atminties R. Tursaitė Vilnijos krašto lietuvė, patyrusi Sibiro tremties žiaurumus, visada išlikusi pozityvumo ir giedros nuotaikos asmenybe. Šviesios atminties Reda Tursaitė mokėsi tuometėje Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloje. baigė Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą. Baigusi studijas, dirbo gamyklose ir finansų ministerijoje, visur pasižymėjo darbštumu ir pareigingumu. Vasario -16-osios, Vilniečių ainių ir kitų organizacijų narė, aktyvi visuomeninkė.
Jos dėka įamžintas ne vienas iškilus Vilniaus ir Vilnijos krašto lietuvis. Reda Tursaitė aktyviai dalyvavo vasario 16–osios klubo veikloje, kaip senelio 1918 m. vasario 16-osios dienos Nepriklausomybės akto signataro Jono Vileišio atminimo, ypatingai Emilijos Vileišienės ir visų Vileišių puoselėtoja – saugotoja. Jos didelis indėlis, Vileišių vardo įamžinimas – koplytstulpiai, atminimo lentos, vardinės premijos, ugdymo įstaigų vardai, ypatingai paminklai – Kaune Burmistrui P. Vileišiui ir Vilniuje Kosciuškos skvere broliams Vileišiams, kartu su istoriku Jonu Aniču parengta ir išleista Vileišiada.
„Ilsėkitės Ramybėje, Gerb. p. Reda, mums buvo garbė Jus pažinti ir keliauti su Jumis gyvenimo kely… Taip sunku ištarti Sudie, o gal iki pasimatymo, ten kur susitiksime visi Amžinybėje…
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos Alumnų vardu, nuoširdi užuojauta Vileišių giminei, velionės Redos broliui Jonui Gediminui, jo sūnui Gediminui Tursai ir visiems artimiesiems, pažinojusiems velionę. Tebus lengva ilsėtis Vileišių šeimos panteone senųjų Rasų kapinės“, – praneš Vytauto Didžiojo gimnazija.
Atsisveikinimas: Laidojimo už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, namų 2 salė, adresu: Paco g. 4, Vilnius. 2023 06 26 nuo: 16:00 val. – 20:00 val.; 2023 06 27 nuo: 9:00 val. – 12:00 val.. Urna su palaikais 12 val. bus išlydima į Senųjų Rasų kapines, Vileišių šeimos panteoną
