Sovietų okupacijos žala Lietuvai praktiškai neišmatuojama, ypač jei įvertinsime ir dvasinius praradimus. Tai buvo ne tik okupacija, tai buvo visos visuomenės mąstysenos transformacija, pakeitusi šeimas, vyrų ir moterų santykius, užkrovusi neproporcingai didelę naštą moterims, kurios buvo priverstos pilnai darbo dienai išeiti į darbą ir dažnai negavo jokios valstybės ar savo sutuoktinio pagalbos, kai reikdavo tvarkytis su vaikais, buitimi bei medžioti maisto produktus pustuštėse sovietinėse parduotuvėse.
Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
Lyčių lygybės ir šeimos bei moterų istorijos srityje dirbanti tyrinėtoja, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė sako, kad sovietinė lyčių lygybė buvo ne tik deklaratyvi ir propagandinė, bet dar ir nusikalstamo pobūdžio, nes „išplovė“ žmonėms smegenis, o pasekmes jaučiame dar dabar, kai diskutuojame apie moterų ir vyrų santykius, vaikų priežiūrą, smurtą prieš moteris ir kitomis panašiomis santykių temomis.
Interviu portalui tv3.lt profesorė atskleidžia, kas lemdavo ankstyvas santuokas sovietmečiu, kokių strategijų imdavosi moterys, turėdamos mažų vaikų ir dirbdamos visą darbo dieną, kas pakeisdavo kontracepciją, koks gyvenimas laukė po skyrybų, ko moterys buvo mokomos, jei susidurdavo su smurtu šeimoje.
Moterys išvarytos į darbus, o vaikais turėjo rūpintis, kaip išmanė
Pasak profesorės D. Leinartės, 20 amžiaus pradžioje agrarinėje Lietuvoje ir likusioje Rusijos imperijoje ištekėjusios moterys retai dirbdavo apmokamą darbą už šeimos ribų, išskyrus miestus. 1917 metais revoliuciją įvykdę bolševikai paskelbė, kad moterys ir vyrai sovietinėje Rusijoje yra lygūs – šis sprendimas privertė moteris išeiti į darbo rinką.
Lietuvą bolševikinės nuostatos pasivijo tik po sovietų okupacijos, 1940 metais. Tarpukariu už šeimos ribų dirbo tik nedidelė dalis lietuvių moterų.
Priverstinį moterų išėjimą į darbo rinką lydėjo sovietų naudojimasis pigesne moterų darbo jėga ir pastangos indoktrinuoti moteris, pasitelkti jas komunizmo plėtrai. Įvardinti šį procesą „moterų teisėmis ir lyčių lygybe“ reikia turėti lakią fantaziją, mano profesorė.
Pavyzdžiui, pokariu moterys buvo pasitelkiama kaip pigi ar neapmokama darbo jėga kolūkiuose, jos buvo stipriai indoktrinuojamos ir pasitelkiamos turto nacionalizavimui, grūdų normų surinkimui, komunistinių laikraščių platinimui ir kitiems bjauriems darbams.
Be to, privertus moteris dirbti pilną darbo dieną, niekas nė nesiruošė suteikti pagalbos tvarkantis su vaikais, namais ir medžiojant trūkstamus maisto produktus šeimai.
„Moterys buvo atsakingos už visą namų ūkį, o į darbą už namų ribų jos privalėjo eiti taip pat kaip vyrai – pilną darbo dieną. Toks buvo įstatymas. Kilo klausimas, kas prižiūrės namus ir gimstančius vaikus, kai motinystės atostogos buvo vos keliolika savaičių? Pasikviesti mamą ar uošvę iš kaimo į miestą galimybių praktiškai nebuvo, nes miestuose jaunos šeimos neturėdavo, kur jų įkurdinti. Labai dažnai buvo taikomos strategijos, kurios visai nebuvo palankios nei vaikams, nei jų mamoms: vaikus atiduodavo ilgiems mėnesiams į kaimą pas močiutę arba su tėvais likę vyresni vaikai neretai prižiūrėdavo mažesnius savo brolius ir seseris“, – pasakojo D. Leinartė.
1944 metų liepos 8 d. įsakas įteisinio dirbančių valstybiniame darbe nėščių moterų atostogas iki 77 kalendorinių dienų. 1956 metų balandžio 1 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas nėštumo ir gimdymo atostogas pailgino iki 112 kalendorinių dienų. Visoms pagimdžiusioms motinoms, išskyrus kolūkietes, buvo suteikiamos pilnai apmokamos 8 savaitės atostogų iki gimdymo ir tiek pat laiko vaiko priežiūrai po gimdymo. Ir taip buvo iki pat devinto dešimtmečio pradžios, tai yra iki 1981 metų.
Profesorė apie tai rašo ir savo naujausioje knygoje „Family and the State in Soviet Lithuania: Gender, Law and Society“, kuri greitai turėtų būti išleista ir lietuviškai.
Pasak D. Leinartės, Lietuvoje gajus mitas, kad sovietmečiu buvo gerai išplėtotas darželių tinklas, bet iš tiesų tai nutiko tik po 1980 metų. Iki tol darželių pakankamai nebuvo, moterys vaikus galėjo dėti, kur norėjo, bet į darbą eiti privalėjo. Arba, kaip įprasta sovietinei sistemai, moterys mėgindavo pergudrauti sistemą. Tačiau pagal įstatymą nedirbančios valstybei naudingo darbo būtų buvusios laikomos veltėdėmis, o tai būtų grėsę baudomis.
„Vieninteliai išskirtiniai atvejai buvo karinės pramonės įmonės, taip pat žinybinės įstaigos ir organizacijos, kuriose darželiai buvo įsteigti ir jų darbuotojai jau turėjo didesnį priėjimą prie darželių. Nors atlikau interviu su mamomis, kurios dirbo tokio pobūdžio fabrikuose ar žinybinėse įstaigose, tai jos sakė, kad eilinės darbuotojos ir ten sunkiai galėjo gauti darželių. Eilės buvo kelios – jei užėmei aukštesnes pareigas, buvai komunistų grupelės vadovė, tai galėjai gauti vietą, o eilinė mama net ir ten nelabai gaudavo darželio savo vaikui“, – sako profesorė.
Po 1980 metų darželių tinklas jau buvo išplėtotas, net atsirado savaitiniai darželiai, kur tėvai galėjo palikti vaiką visai darbo savaitei. Tačiau, pavyzdžiui, šiuo metu tai laikoma beveik nežmoniška praktika, nes mažo vaiko atskyrimas nuo tėvų ilgam laikui turi neigiamos įtakos vaiko emocinei ir psichologinei būklei, sunku suformuoti saugų prieraišumą.
Kita vaikų priežiūros ir auklėjimo forma buvo internatai-mokyklos. 1978 metais Lietuvoje veikė 31 mokykla-internatas ir 4 vaikų namai. Tai buvo izoliuotos, uždaros institucijos kuriose nuo šeimos atskirti nepilnamečiai arba našlaičiai praleisdavo didesnę metų dalį iki baigdavo aštuonmetę arba vidurinę mokyklą.
„Kuo visa sistema skyrėsi nuo Vakarų pasaulio? Sovietinėje sistemoje „lyčių lygybės“ įgyvendinimas buvo paliktas moterims. Vyrai į šitą procesą nebuvo įtraukti. Nebuvo švietėjiškų kampanijų ar reikalavimų, kad vyras irgi apsiimtų dalyvauti vaiko priežiūroje ir jaustų atsakomybę už šeimos bei darbo derinimą. O ir galimybių nebuvo suteikta – tėvystės atostogų nebuvo, skatinimo nebuvo. Bet nebuvo ir to mąstymo, kad tėvas kažkaip turėtų būti atsakingas“, – pasakojo D. Leinartė.
„Pirmieji sociologiniai tyrimai, kurie buvo atlikti Lietuvoje, Estijoje, parodė, kad tėvai daugeliu atvejų išvis labai menkai dalyvavo šeimos gyvenime. Kai buvo daroma apklausa, tai tik mažiau nei 20 proc. apklaustųjų buvo linkę sudalyvauti savo vaiko mokyklos susirinkime. Paskui buvo atlikti tyrimai, kiek vyrai dalyvauja namų ruošos darbuose, tai visi tie procentai iki pat 1990-ųjų buvo labai nežymūs. Buvo puikiai žinoma, kad moterys nešė tą buities naštą, ypatingai turint galvoje, kad buitinės technikos praktiškai nebuvo. Buvo mechaninės skalbimo mašinos, bet daugeliu atvejų moterys skalbė rankomis praktiškai visą sovietmetį. O kur dar maisto gamyba, nuolatinis produktų trūkumas, moterys stovėdavo ilgiausiose eilėse ir žvejodavo maisto produktus“, – pridūrė profesorė.
Sovietmetis pasižymėjo nuolatiniu produktų trūkumu parduotuvėse, todėl žmonės, daugiausia moterys, stovėjo ilgiausiose eilėse prie parduotuvių, kad gautų mėsos, žirnelių, silkės, mandarinų ar ko kito.
Ypatingai blogoje padėtyje buvo šeimos, auginusios negalią turinčius vaikus. Nors padėtis ir šiuo metu nėra gera, bet anuomet negalią turinčius vaikus auginusios mamos negalėjo pasirinkti nedirbti ar dirbti trumpiau, o valstybė tokių šeimų beveik niekaip nerėmė.
„Tik labai vėlai atsirado įstatymas, kuris tokiam vaikui skyrė 16 rublių išmoką. O įstaigų, kuriose mamos galėtų kuriam laikui palikti tokius vaikus, nebuvo. Jei turėjo psichinę negalią, toks vaikas galėjo būti patalpintas įstaigoje, kuri nebuvo specializuota vaikų priežiūros įstaiga ir skirta suaugusiems. Mamos, su kuriomis dariau interviu ir kurios nebeišgalėjo auginti vaiko namuose, atiduodavo savo vaiką į panašią įstaigą, bet paskui atvažiavusios ir pamačiusios baisų vaizdą vėl pasiimdavo“, – pažymi profesorė.
Pirmą kartą neįgalių vaikų priežiūros klausimas sovietinėje spaudoje pasirodė 1968 metais, kai valstybė priėmė nutarimą dėl nedidelės finansinės paramos vaikams ir suaugusiems, gimusiems su negalia.
„Atsakant į klausimą, kaip moterys visa tai sugebėjo, reikia pasižiūrėti, kaip atrodė tipiška sovietinė penkiasdešimtmetė. Tai buvo nuvargusi, per anksti susenusi moteris. Atsakymas: viskas pasiekta moterų fizinės sveikatos sąskaita“, – reziumuoja D. Leinartė.
Sistema vertė tuoktis kuo anksčiau
Tarpukariu Lietuvoje santuokos buvo ganėtinai vėlyvos ir šiuo aspektu Lietuvos visuomenė buvo panaši į Vakarus. Vidutinis vyrų tuoktuvių amžius siekė 27-28 metus, moterų – 24 metus. Pasak profesorės D. Leinartės, pokariu pirmas santuokas okupuotos Lietuvos gyventojai sudarydavo panašiu metu kaip ir tarpukariu, bet laikui bėgant santuokinis amžius vis mažėjo ir mažėjo, kol pasiekė apie 20 metų ribą.
„Kai visame likusiame Vakarų pasaulyje su kontracepcijos atėjimu santuokinis amžius augo, vaikų gimdymas buvo atidedamas, o pas mus santuokinis amžius tapo kritiškai ankstyvas“, – pažymi profesorė.
Viskam yra paaiškinimas. Vienas iš jų tas, kad Sovietų Sąjungoje kontracepcija nebuvo lengvai prieinama, lytinio švietimo iš viso nebuvo, todėl daug porų nuspręsdavo tuoktis, nes moteris pastodavo.
Beje, kontracepcijos nebuvimas lėmė, kad į abortus ima žiūrėti kaip į kontracepcijos pakaitalą. Kadangi ideali sovietinė šeima buvo tėtis, mama ir du vaikai, o kontraceptinių priemonių nebuvo, tai abortai tapo viena iš paplitusių priemonių išvengti nepageidaujamo nėštumo ir atitikti sovietinį standartą.
Vis tik buvo šeimų, kurios pasiryždavo auginti daugiau nei du vaikus, bet tokioms šeimoms nebuvo padedama, nežiūrint valstybės deklaracijų.
„Nors sovietinė valdžia gyrėsi, kad labai padėjo daugiavaikėms šeimoms, bet nevyko nieko panašaus. Priešingai, mokslininkų tyrimai parodo (aš remiuosi Alinos Žvinklienės darbais), kaip skurdžiai gyveno šeimos, kurios ryždavosi turėti tris-keturis vaikus. Negaudavo jos nei to geresnio žadėto buto, nei to šaldytuvo. Gyveno ties skurdo riba. Neatsitiktinai šeimų su trimis ir daugiau vaikų skaičius Lietuvoje mažėjo: 1979 metais jos sudarė 8,9 proc., o 1989 metais 7 proc. visų šeimų “, – sako D. Leinartė.
Daugiavaikių šeimų buvo gausiau kaimo vietovėse, bet kartais šeimos negalėdavo išlaikyti vaikų, todėl buvo steigiami vaikų namai.
Kita svarbi priežastis, kodėl žmonės anksčiau tuokdavosi – išsilavinimą įgiję jauni žmonės negalėjo savarankiškai pasirinkti darbo vietos, nes Sovietų Sąjungoje vyravo paskyrimai. Jeigu viršūnėlės skiria dirbti Mažeikiuose, tai reiškia, kad vilnietis vyksta gyventi ir dirbti į Mažeikius.
„Romantinės draugystės dažnai užsimegzdavo studentų, kursiokų gretose. Todėl norėdami nebūti išskirti, o susituokusios poros paskyrimus dirbti gaudavo į tą pačią vietą, jaunuoliai tiesiog tuokdavosi, ankstindavo santuoką. Ar jie būtų tuokęsi, jeigu tokios taisyklės nebūtų buvę? Didelis klausimas. Gal ta jaunuoliška romantinė draugystė būtų pasibaigusi. O šiuo atveju žmonės gelbėjosi tokiomis priemonėmis“, – pasakoja D. Leinartė.
Profesorė taip pat sako, kad visa sovietinė sistema diskriminuodavo poros neturinčius asmenis ir netiesiogiai vertė kuo greičiau tuoktis. Kadangi Sovietų Sąjungoje visko trūko, tai įvairūs baldų komplektai, šaldytuvai ir kitokie namų apyvokos daiktai būdavo skirstomi sustačius visus į „laukimo eilę“ ir pirmiausia pasirūpinant susituokusiomis poromis. Susituokusieji turėjo pirmenybę gauti būstą, automobilį, šaldytuvą, todėl žmonės natūraliai ankstindavo santuokas, nes kitaip nieko negalėjo gauti.
Išsiskirti – lengva, bet po skyrybų – tame pačiame bute
Sovietų Sąjungoje susituokti ir išsiskirti buvo galima gana lengvai. Sovietai kartu su okupacija į Lietuvą atnešė ir civilinį santuokos institutą, kai tarpukariu ir anksčiau Lietuvoje buvo įteisinta tik bažnytinė santuoka, todėl katalikų skyrybos buvo praktiškai neįmanomos.
D. Leinartė pasakoja analizavusi daug sovietmečio porų skyrybų bylų ir galinti daryti išvadą, kad išsiskirti sovietinėje okupuotoje Lietuvoje nebuvo sunku. Tačiau pagrindinė problema – gyvenimas po skyrybų. Kadangi trūko gyvenamojo ploto, o butai buvo skirti valstybės šeimai, po skyrybų dažnai neišeidavo buto padalinti: rinkoje jo neparduosi ir pinigų nepasidalinsi.
„Daugelis šeimų gyveno tame pačiame bute būdami jau išsiskyrę. Todėl būdavo tragedija, kai, pavyzdžiui, vyras į tą patį butą parsivesdavo naują šeimą, naują moterį“, – sako profesorė.
Kadangi vyrai buvo menkai įsitraukę į vaikų auginimą ir auklėjimą, po skyrybų jie dažnai visiškai atsiribodavo nuo buvusios šeimos, nemokėdavo alimentų ir sovietų valdžia nežinojo, ką su tuo daryti. Pasak D. Leinartės, tai buvo masinis reiškinys, nes nuo pat 1945 metų niekas neskatino vyrų įsitraukimo į šeimos gyvenimą, todėl jie buvo atitolę nuo savo vaikų.
Kiek kitokia situacija buvo, jeigu šeima priklausė komunistiniam elitui.
„Yra vieno aukšto Komunistų partijos veikėjo byla. Kai jis išsiskyrė su žmona, tai netgi pasiėmė auginti vaikus, o buvusiai žmonai suteikė atskirą gyvenamąjį plotą. Bet čia yra elitas. O kitur, ypatingai kaime, kai šeima gyvendavo name, tai kaip tu tą namą padalinsi?“ – teigia D. Leinartė.
„Tarybinės moters“ žurnale – raginimai nepasakoti apie smurtą
Dar vienas didžiulis skaudulys, kuris kamuoja daugelį visuomenių, tai smurtas šeimose. Visame pasaulyje iki pat 20 amžiaus septintojo dešimtmečio smurtas šeimoje buvo laikomas privačiu reikalu, nebent įvykdavo žmogžudystė – tuomet jau įsitraukdavo valstybės institucijos.
Smurtas buvo paplitęs ir Sovietų Sąjungoje, bet tai buvo laikoma privačiu šeimos reikalu. Tik aukštų Komunistų partijos funkcionierių žmonos turėdavo daugiau galimybių skųsti savo vyrus partijos struktūroms, jeigu jie prieš jas fiziškai smurtavo, nes komunisto įvaizdis turėjo būti nesuterštas. Meilužė taip pat būtų galėjusi pakenkti komunisto įvaizdžiui. Visos kitos moterys tokios prabangos skųstis neturėjo, o, kaip tik priešingai, buvo mokomos „nenešti šiukšlių iš namų“, tai yra nepasakoti niekam apie smurtą, susitvarkyti pačioms.
„Žurnale „Tarybinė moteris“ buvo straipsniai, kurie su ironija atsiliepė apie moteris, jei kažkas jų šeimose klostosi blogai, nes neva tai buvo jų kaltė. Tai jeigu jų kaltė, tai jos pačios turi ir susitvarkyti bei niekada nenešti tų šiukšlių iš namų, neskalbti marškinių viešai. Kaip žinote vyrų alkoholizmas buvo labai paplitęs, tai jeigu vyras grįždavo ir kažką sudaužydavo namuose, palikdavo nekokį vaizdą, tai moteris straipsniuose buvo raginama jį paguldyti ir paskui viską sutvarkyti, kad jis ryte prabudęs to nepamatytų ir net neprisimintų“, – pastebi profesorė.
Anot D. Leinartės, tik 1989 metais gydytoja Filomena Taunytė parašė pirmą straipsnį smurto tema, kuris vadinosi „Mušamos moterys klausia: už ką mus muša, kada pradėjo mušti ir ar žada kada nustoti?“. Iki tol viešumoje apie tai niekas nekalbėjo arba kalbėjo kaip apie dalyką, apie kurį būtina nutylėti.
Profesorė pastebi, kad daug sovietinių nuostatų smurto šeimose tema Lietuvos visuomenė atsinešė ir į nepriklausomybę. Iš to ji kildina didžiulį pasipriešinimą Stambulo konvencijos, apibrėžiančios sistemingą kovą su smurtu prieš moteris, ratifikavimui bei apskritai didelį priešiškumą lyčių lygybės temai.
„Todėl sakyti, kad sovietinis režimas paveikė tik mūsų viešą ir politinį gyvenimą, o privačiame gyvenime esą žmonės elgėsi kaip norėjo, yra klaidinga. Tai yra visiškai netiesa. Tik mes niekada to giliai netyrinėjome, neapmąstėme, kiek sovietinis režimas paveikė mūsų mąstyseną, šeiminius santykius. Nuo pat 1990 metų rūpinomės aptarti kriminalinius režimo aspektus, bet už mūsų mąstymo ribų liko režimo poveikis privačiam gyvenimui, mūsų santykiams“, – teigia profesorė D. Leinartė.
