Kadaise rusai savo tanką „Armata“ pristatė kaip technologinį stebuklą. Tačiau šį tanką gaubia daugybė problemų, kurios užtikrina, kad jis niekada netaps tikra, funkcionuojančia kovos mašina. Daugiau apie tai komentare „Focus“ rašo karo apžvalgininkas Oleksandras Kovalenka.
Mitinis rusų tankas T-14 „Armata“ ilgą laiką buvo laikomas viena iš Rusijos Federacijos karo pramonės komplekso, kuris daugiausia eksploatavo sovietinius rezervus, tačiau nesukūrė visiškai naujų ir unikalių modelių, vizitinių kortelių.
Šiam tankui buvo ne tik priskiriami antgamtiniai bruožai, bet ir prognozuojami tūkstantiniai užsakymai. 2015 m. rugsėjį „Uralvagonzavod“ tyrimų ir gamybos korporacijos (UVZ) generalinis direktorius Olegas Sijenko sakė, kad iki 2020 m. Rusijos kariuomenė gaus 2,3 tūkst. „Armata“ tipo pagrindu sukurtų tankų. O už lango jau 2023-ųjų rugsėjis ir Rusijos kariuomenė disponuoja tik eksperimentine dviejų kuopų partija.
Tankas T-14 „Armata“, nepaisant pareigūnų pažadų dėl didelių užsakymų ir masinės gamybos, Rusijos kariuomenėje nėra plačiai prieinamas. Jis, nepaisant Rusijos propagandos patikinimų, nenaudojamas kovinėse operacijose Ukrainoje. Ir jis niekada negavo nė vieno užsakymo eksportui.
Taigi, kas negerai su šiuo tanku?
Kai 2015 m. per repeticiją Raudonojoje aikštėje Maskvoje buvo pristatytas „Armata“, visi galėjo stebėti, kaip kovinė mašina tiesiog užstrigo ir ją teko evakuoti. Jau tada buvo aišku, kad produktas buvo neišdirbtas ir turėjo nemažai techninių trūkumų, pavyzdžiui, problemų su transmisija. Ir šios problemos pasireiškė reguliariai, iki pat dabar.
Armata“ užtilo
Šių metų rugpjūtį forumo „Armija-2023“ organizatoriai nusprendė, kad „Armata“ turėtų išriedėti į poligoną ir parodyti, ką sugeba. Iš pirmo žvilgsnio tankas važiavo ir šaudė – bet tik iš pirmo ir neprofesionalaus žvilgsnio. Tankas ant beveik lygaus paviršiaus (betono ir skaldos) siūbavo, slydo, šaudė mažu greičiu ir pristabdydamas.
Visa tai rodė, kad „Armatai“ nuo 2015 m. taip ir nepavyko atsikratyti įsisenėjusių „vaikystės ligų“. Be to, tanko demonstracija iškėlė daug klausimų apie ugnies valdymo sistemą (FCS).
Dabar įsivaizduokime tanką, kuris negali važiuoti nelygiu reljefu, turi problemų su oro kondicionavimu ir gali užstrigti vidury lauko. Kas čia per tankas? Teisingai, tai ne tankas, o idealus taikinys.
Be to, T-14 „Armata“ turi ir kitų problemų – ne techninio pobūdžio.
Faktas tas, kad T-14 „Armata“ yra tankas, kuris iš bendros sovietinių pagrindinių kovos tankų koncepcijos išsiskiria per dideliu profiliu. Daugiausiai įtakos tam turėjo sustojusi technologinė tanko variklio transmisijos skyriaus evoliucija, bet ne tik tai. Tanko korpuso ilgis siekia apie 11 metrų, tai yra 1,5 karto daugiau nei tankų T-72 ir T-90 korpusai.
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, dydis yra svarbu, o dideli dydžiai sukelia didelių problemų. Ir mes kalbame ne tik apie didelį profilį, kurį priešas gali pamatyti iš toli. Visų Rusijos dalinių tankų saugyklos yra pritaikytos sovietinei pagrindinių kovos tankų linijai – T-72, T-80, T-90.
Be jau minėtų problemų su saugyklomis, „Armatos“ dydis kelią problemų dėl tanko išlaikymo, turint omenyje jo itin didelę dujų emisiją ir variklio priežiūros ypatybes, kurioms reikia specialios įrangos.
Todėl net ir tanko priežiūros procesas kariniame dalinyje, jau nekalbant apie karo lauką, yra labai daug įgūdžių reikalaujantis darbas. Šių tankų masinė gamyba kelia stresą, nes priverčia kelti klausimą dėl jų laikymo jiems nepritaikytose saugyklose. Išeitų taip, kad pirma reiktų imtis saugyklų rekonstrukcijos, o tik tuomet masinės tankų gamybos. Bet ar tai įmanoma?
Tankas iš garažo
Prisimenant O. Sijenko pareiškimą apie 2,3 tūkst. tankų serijinę gamybą iki 2020 m. – ar tai įmanoma? Gal iki 2030 m.?
Faktas, kad Rusijoje masinė tankų gamyba nuo nulio nutraukta jau seniai. Pavyzdžiui, tankai T-72 ir T-80 nuo nulio nėra gaminami nuo 1998 m., o T-90 gamyba buvo nutraukta 2011 m.
Per tą laiką nulinio ciklo gamybos linijos buvo išmontuotos, parduotos ir išlydytos. Formos išmestos, o įrankiai taip pat išdalinti po pasaulį. Ir ryškiausias to patvirtinimas – „Uralvagonzavod“ generalinio direktoriaus Aleksandro Potapovo žodžiai, kad UVZ atnaujins tankų T-80 gamybą nuo nulio… Bet kyla klausimas, kas buvo prieš tai?
Buvo remontuojami ir modernizuojami sovietiniai rezervai, kurių sandėlyje yra šimtai ir tūkstančiai, o tai tik patvirtina tankų gamybos nuo nulio trūkumą Rusijoje. Ir jį atkurti nebus lengva. Čia nėra nei reikiamų formų, nei įrankių, nei mašinų, nei specialistų, kurių mokymas ir bazinė patirtis užtruks mažiausiai 4–5 metus.
Tiesą sakant, norint pagaminti tokį tanką kaip T-80, reikia pritaikyti iki 30 tūkst. techninių ir technologinių grandinių. T-14 „Armata“ atveju tokių grandinių yra daugiau, o pats tankas buvo surinktas ne automatizuotais procesais, o, tarkime, rankiniu būdu. Nėra supaprastinto proceso tūkstančiams formų, nėra įrankių ir surinkimo linijos. T-14 „Armata“ yra daugiau tankas iš garažo nei tankas iš gamyklos. Ir jis toks ne vienas.
Kiekvienas jo elementas yra rankomis surinktas gabalas. Pavyzdžiui, 2V-12-3A variklis nėra surinktas ant gamybos linijos; tai vienetinis jaunų automobilininkų būrelio gaminys, o masinei jo gamybai nėra atitinkamos linijos.
Išvados
T-14 „Armata“ yra tankas, kurio niekada nepavyks parengti kovai. Jis negalės būti masiškai gaminamas dėl atitinkamų gamybos linijų trūkumo. Norint jį išlaikyti kariuomenės sudėtyje, būtina perstatyti visus karinius dalinius, kuriuose jis bus.
Daugybė trūkumų su abejotinais pranašumais, kuriuos vėl persmelkia trūkumai. Iš to galime daryti išvadą, kad šis tankas niekada neišvys žadėtos 2,3 tūkst. vienetų gamybos. Kyla abejonių net dėl 230.
