Kaunietis Vladimiras Valčiukas kitąmet skaičiuos du dešimtmečius, praleistus neatsitraukiant nuo savo hobio – įvairių radinių ieškojimo su metalo ieškikliu. Vyras pasakojo, kad ši veikla leidžia atrasti ne tik po žeme užkastus lobius, bet ir iš arčiau susipažinti su istorija. Pokalbio metu jis pasidalijo, kuo jį žavi ši veikla bei kokių įdomių ir vertingų radinių pavyko aptikti.
Vladimiras, „Metalo ieškiklių naudotojų klubo“ (MINK) narys, pasakojo, kad jo susidomėjimas metalo ieškikliais ir jų teikiama nauda užgimė dar 2004 metais.
Tuo metu pašnekovo interesų lauke atsirado istorija, tad vyras pradėjo intensyviau domėtis šia mokslo šaka. Visgi, vien teorinių žinių jam nepakako ir po kurio laiko Vladimiras ėmė domėtis, kokių istoriją liudijančių radinių galima aptikti po žeme.
„Pirmąjį savo metalo ieškiklį įsigijau 2005 metais, tad nuo to laiko ėmiau su jais draugauti“, – apie jau beveik 20 metų trunkantį hobį pradėjo pasakoti pašnekovas.
Vladimiras prisiminė pirmuosius savo metus, praleistus su metalo detektoriumi ir pasakojo, kad tuo metu jo namuose dar augo maži vaikai, tad ištrūkti iš namų nebuvo taip ir paprasta.
Visgi, jis tikino, kad jaunatviškas noras ir polėkis skatino jį bene kasdien po darbų pasiimti metalo ieškiklį ir keliauti į gamtą.
„Pradžioje tai buvo vos ne kiekvienos dienos užsiėmimas, kai grįžti namo po darbo, pasiimi metalo detektorių, įsidedi jį į automobilį, eini į laukus, užsidedi ausines ir klausaisi tos vadinamos „simfonijos“, kaip aš sakau „nuo do iki do“ natų, nes metalo detektoriai siunčia tam tikrą savo garsą“, – sakė jis.
Prisideda prie pagalbos archeologams
Dabar, prabėgus beveik 20-čiai metų nuo pradžios, Vladimiras šypteli – jaunatviško polėkio likę mažiau, o ir laikas, praleidžiamas su metalo ieškikliu rankose, atrodo kitaip.
Jis pasakojo, kad 2014 metais susikūrė „Metalo ieškiklių naudotojų klubas“, kurio dėka savo hobį buvo galima realizuoti kitu kampu – padėti archeologams ieškant istorinių radinių.
„Klubas archeologų tapo pripažįstamas nuo 2014 metų, tad dabar džiaugiamės, nes jie mus vertina ir tikrai žino, kad galime jiems padėti.
Į šį reiškinį žiūrime kaip į hobį, širdžiai mielą veiklą, nes pas kitus, kurie įsigyja metalo detektorius, iškart matosi, kaip akyse sukasi skaičiukai, jie nori rasti lobių ir tik kažką suradę kelia nuotraukas į įvairius forumus bei prie jų prideda kainas. Pas mus to nėra, prekyba neužsiimame“, – pasakojo pašnekovas.
Jis pasakojo, kad archeologų skambučio ar žinutės sulaukti visuomet malonu ir jis, kartu su kitais klubo nariais, mielai vyksta jiems padėti.
Visa archeologams teikiama pagalba, pasak Vladimiro, yra neatlyginta. Jis pasakojo, kad klubo nariai, įskaitant jį, visa tai daro dėl galimybės padėti kitiems ir hobio realizavimo.
„Šiuo metu, kai tik archeologai paprašo mūsų pagalbos, mes nupučiame dulkes nuo ieškiklių ir keliaujame jiems padėti“, – teigė jis.
Ieško žmonių pamestų daiktų
Be pagalbos archeologams, Vladimiras prisideda ir prie pagalbos fiziniams asmenims, kurie kreipiasi į klubą prašydami padėti surasti pamestus daiktus.
Pašnekovas tikino, kad ir šia veikla tiek jis, tiek kiti klubo nariai užsiima neprašydami jokio atlygio, o pirmasis pagalbos prašymas buvo gautas prieš 10 metų.
„2014 metų kovą sulaukėme žinutės iš merginos, kuri paprašė surasti Kaune prie IX forto pamestus automobilio raktelius.
Dabar per metus sulaukiame apytikriai nuo 20 iki 40 pagalbos prašymų, tad į mėnesį susiduriame su maždaug 2-3 žinutėmis“, – paaiškino Vladimiras.
Paklaustas, kokius daiktus į juos besikreipiantys asmenys pameta dažniausiai, Vladimiras tikino, kad yra keturios radinių grupės.
Pasak jo, nors nemažą dalį žmonių tai nustebintų, visgi, dažniausiai žmonės pameta savo amžinos meilės įrodymą – vestuvinius žiedus.
Taip pat klubo nariams neretai tenka ieškoti auksinių papuošalų – įvairių grandinėlių, auskarų, apyrankių ar žiedų.
Trečiąją vietą, pasak Vladimiro, užima pamesti mobilieji telefonai, o rečiausiai iš jų tenka ieškoti automobilių ar namų raktų.
Linksmiausias nuotykis
Vladimiras pasakojo, kad kartais metalo ieškikliais besinaudojantys klubo nariai susiduria su komiškomis situacijomis. Viena iš jų pašnekovas pasidalijo ir su skaitytojais.
Pasak jo, ši istorija nutiko jo kolegai, kuomet į klubą kreipėsi šeima, prie ežero šventusi 30-ies metų sutuoktuvių jubiliejų.
„Prie ežero vyko smagus vakarėlis, ten buvo vartojamas alkoholis, visi linksminosi. Tuomet santuokos jubiliejų šventusios moters vyras ėmė šokdinti žmonos draugę.
Supykusi žmona nusiėmė žiedą, padėjo ant stalo ir pasakė, kad skiriamės. Vyras sureagavo rimtai – nusiėmė savo žiedą, paėmė jos žiedą ir metė į mišką.
Kitą rytą jiedu atsikėlė, pažiūrėjo vienas kitam į akis ir suprato, ką padarė. Tada abudu kreipėsi į mus pagalbos“, – situacija dalijosi Vladimiras.
Pašnekovo kolega nuvyko į įvykio vietą ir susitiko su sutuoktiniais. Šie jam parodė, kurioje apytikriai vietoje galėjo būti numesti žiedai.
„Visų pirma, mūsų vaikinas nusijuokė, nes ta vieta atrodė taip, tarsi ten būtų ganęsi 20 ožkų. Viskas buvo ištrypta, žolė priplota, nes patys sutuoktiniai stengėsi surasti žiedus.
Visgi, istorija baigėsi sėkmingai, nes po maždaug pusės valandos buvo surasti abudu žiedai. Jiedu vienas nuo kito buvo nutolę per metrą.
Tie žmonės buvo labai patenkinti ir jau kitos savaitės bėgyje paskambino mums ir pasakė, kad jie dar kartą švenčia sutuoktuvių metines ir būtent tuo metu movė vienas kitam surastus sutuoktuvių žiedus“, – juokėsi pašnekovas.
Vertingiausias radinys
Pradėjus kalbėtis apie Vladimiro rastą vertingiausią ir įdomiausią radinį, pašnekovas kalbėjo, kad tokį jam pavyko surasti dar 2008 metais.
Jis pasakojo, kad tuo metu metalo ieškiklį turėjo vos trejus metus, ir buvo išvykęs su juo pasivaikščioti į mišką prie Kauno.
„Atsimenu, kad tada vaikščiodamas palei upelį radau Pirmojo pasaulinio karo radinį. Tai buvo kareivio pulko ženklas ant kurio buvo parašyta „148 pulkas“. Pagal istorinius faktus žinoma, kad šis pulkas Lietuvoje nestovėjo ir jo visai čia neturėjo būti.
Ženklas buvo paauksuotas ir iš užsegimų matėsi, kad jis buvo nuplėštas, nes ant jo buvo išlikę kareiviškos medžiagos skiautės“, – apie įstabiausią radinį pasakojo Vladimiras.
Paklaustas, ką jis darė su radiniu, vyras tęsė pasakojimą pridėdamas, kad tuo metu jam už šį radinį buvo siūlomi nemaži pinigai, tačiau jis pasirinko kitą kelią.
Vladimiras tikino, kad prieš kelis metus jis šį ženklą perdavė Kauno karo muziejui, kurio ekspozicijoje šiuo metu puikuojasi radinys.
„Šie dalykai nėra verti gulėti pas mus namuose, mes turime juos atiduoti muziejams. Smagu, kai gali prisidėti prie istorijos tikslinimo proceso“, – kalbėjo Vladimiras.
Taip pat pašnekovas skyrė padėką savo šeimai už tai, kad ši visuomet jį palaikė ir suprato. Atskirą padėką vyras išreiškė ir MINK klubui:
„Noriu padėkoti savo šeimai, o ypač žmonai Linai už kantrybę ir supratimą, nes šis hobis atima daug brangaus laiko iš šeimos. Dar norėčiau paminėti, kad didžiausias ir brangiausias mano radinys per šį laikotarpį yra antra mano šeima, MINK klubas. Ten tikrai verda gyvenimas ir šiemet jau 10 metų, kaip negaliu be jo gyventi.“
