Viktorijai Siegel-Suodaitei prakalbus apie galimai patirtą vyro smurtą šeimoje, po straipsniais komentaruose suskubo nuoskaudomis dalintis ir vyriškosios lyties atstovai. Jie tikina, kad dažnu atveju prakalbus apie smurtą jie yra vaizduojami kaip pagrindiniai to sukėlėjai, tačiau retai pamirštamas faktas, kad šeimoje lygiai taip pat smurtauja ir moterys.
Dažnai prabilus apie smurtą, kuriamas naratyvas, kad esant smurto reiškiniui dažniausiai auka yra vaizduojama moteris, o smurtautoju – vyras.
Vis dėlto, psichologas ir psichoterapeutas, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis tikina, kad šeimoje, be abejo, smurtautojo pozicijoje dažnai atsiduria ir moterys.
Pasak jo, dažnai žmonės išgirdę „smurto“ sąvoką suprantą jį kaip fizinį, tačiau profesorius ragina nepamiršti, kad egzistuoja ir ekonominis, ir psichologinis smurtas.
„Galbūt galima pasvarstyti, o norint sužinoti tiksliau – paklausti policijos pareigūnų, kiek kartų jie buvo iškviesti dėl psichologinio smurto. Įtarčiau, kad labai mažai, nebent tai susiję su grasinimais fiziniu smurtu. Todėl lažinčiausi, kad vyrų, kurie kreipiasi dėl psichologiškai smurtaujančių moterų, skaičius yra itin mažas“, – įžvalga dalinasi pašnekovas.
Smurtauja ir vyrai, ir moterys
Apie psichologinį smurtą šeimoje byloja atliktos įvairios apklausos, psichoterapeutų inicijuoti tyrimai ir jų apžvalgos. Dr. Gediminas Navaitis sako, kad jos rodo, jog dalis savižudybės atvejų yra susiję su smurtu artimoje aplinkoje:
„Nusižudančių vyrų skaičius pastebimai viršija moterų skaičių. Todėl susiejant šiuos faktus galima manyti, kad vyrų, kenčiančių nuo psichologinio smurto, skaičius nėra menkas.
Taip pat derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad fizinis smurtas dažnai susijęs su spcihologiniu smurtu. Kiekvieno žmogaus patirtis ir sveikas protas paliudytų, kad tik retais išskirtiniais atvejais artimoje ar bet kurioje kitoje aplinkoje netariant nė žodžio imama kumščiuotis.
Žinoma, pasitaiko įvairiausių atvejų, tačiau dažnai įžanga būna susijusi su psichologiniu smurtu: žeminimu, patyčiomis, užgauliojimais ir pan.“
Čia pašnekovas išskiria ir dar vieną problemą – susiduriantys su moters psichologiniu smurtu vyrai, neturėdami pakankamo psichologinio-emocinio išprusimo, ima smurtauti patys. Taip nutinka dėl to, kad jie nesugeba sustabdyti moters psichologinio smurto:
„Nesugeba padaryti paprasto veiksmo, pavyzdžiui, išeiti į kitą kambarį, pasitraukti. Jo iškreiptame vyriškume, jo žodis turi būti paskutinis. Na, o kadangi to nepavyksta pasakyti, vyrai pradeda mojuoti kumščiais.“
Be to, dr. G. Navaitis sako, kad bet kokio smurto bėda šeimoje yra didelė. Kalbėdamas apie moterų ir vyrų sukeliamą smurtą, jis ragina atsigręžti į vaikystę.
Pasak jo, labai dažnai smurtas šeimoje yra paveldimas, o tai patvirtinta ir psichologų atlikti tyrimai. Teigiama, kad taikyti fizines ar psichologines bausmes yra linkę tie asmenys, kurie vaikystėje patys patyrė smurtą. Taip pat, pašnekovo teigimu, asmenys, susidūrę vaikystėje su smurtu ir propaguojantys jį suaugus, yra kur kas nelaimingesni nei tie, kurie to nepatyrė.
Todėl pašnekovo teigimu, galima daryti išvadą, kad dauguma žmonių, susidūrę su smurtu vaikystėje, užaugę nesugeba problemų spręsti kitokiu būdu, todėl kilus kivirčams, naudoja psichologinį smurtą prieš sutuoktinį, muša savo vaikus ir pan.
