Ilgą laiką neutralia save mačiusi Suomija nusprendė, kad gyventi šalia agresyvios kaimynės yra pavojinga. Suomijos istorija visada pateikiama kaip laisvės kovų pavyzdys – tauta, tikinti savo ateitimi, nepasidavė sovietų žeminimui, bandymu užgrobti žemes, pavergti.
Kaip atrodo suomių herojiškumas „Žinių radijo“ laidoje „Istorinės paralelės“ diskutavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita ir ilgai Suomijoje gyvenusi žurnalistė Laima Lavaste.
Kodėl Suomija taip ilgai mąstė dėl stojimo į NATO?
S. Jazavita: Suomiai labai herojiškai pasipriešino Žiemos karo metu. Tai turėjo didelę kainą: daug sužeistų ir daug žuvusių, šalies ūkis sugriautas, miestai bombarduoti, dalis teritorijos atplėštos, tačiau suomiai savo nepriklausomybę apgynė.
Kaip žinome, Antrą pasaulinį karą laimėjo Sovietų Sąjunga ir visos teritorijos tarp Vokietijos ir sovietų patenka į jos įtakos sferą. Suomiams vieninteliams pavyksta to likimo išvengti. Suomiams pasisekė su vadinama finliandizacijos politika, kada priimta sutartis tarp sovietų bei suomių ir Suomija neturi teisės stoti į blokus, turi išlaikyti neutralumą.
Tos politikos suomiai laikėsi Šaltojo karo metu, o Sovietų Sąjungai griuvus tarsi atrodė, kad nėra reikalo politikos keisti. Dabar matome, kad Rusijos agresija Ukrainoje atvėrė akis visiems. Suomiai niekada nebuvo naivūs, žinojo, kokį turi kaimyną ir darė išvadas.
L. Lavaste: Suomių požiūris į rusus nesikeitė nuo Žiemos karo laikų. Amžinai klausdavau suomių, kodėl jie nestoja į NATO. Atsakymas būdavo paprastas: nes kaip ir NATO, jie dalyvauja visose treniruotėse, pratybose, vyksta į misijas. Bet suomiai stipriai ginklavosi. Jie turi labai gerą pilietinio pasipriešinimo strategiją. Grėsmės atveju kiekvienas suomis per 72 val. informuojamas, kur jam eiti, kur slėptis, slėptuvės papildomos vandeniu ir maistu, yra požeminiai tuneliai ir visi 5 mln. suomių turi, kur pasislėpti.
Žiemos karo metu suomiai prarado apie 12 procentų savo teritorijos. Ar čia nuolaida, kompromisas, ar sveikas protas?
S. Jazavita: Tai buvo neišvengiamybė. Pamatėme, kas panašu tarp suomių ir ukrainiečių: noras ginti tėvynės laisvę bet kokia kaina, kita vertus, matoma ir skirtumų: Ukraina yra remiama tiek dvasiškai, tiek ginkluote, pinigais, yra remiama laisvojo pasaulio. Tuo metu suomių situacija buvo visai kita: buvo keli savanoriai, keli iš kaimyninių valstybių, prancūzai svarstė siųsti legioną, bet nieko neįvyko, realesnės paramos nebuvo. O dar priešingai: karo situacija tarp sovietų ir Vokietijos reikalavo tam tikro Vakarų valstybių reveranso sovietams. Ypač situacija po karo, suomiai gana gerai išlaviravo šitoje vietoje, suprato, kad netekti kojos ar rankos yra tikrai skaudu, bet išgelbėti gyvybę yra geriau. Jie neturėjo kito pasirinkimo, teko atiduoti teritorijas, kurios buvo svarbios pramonei.
L. Lavaste: Suomiai įsijungė į 105 dienų Žiemos karą, kuriam buvo visiškai nepasiruošę. Dėl to buvo kaltas jų vyriausybės nusistatymas, kad Rusija yra silpna ir tikrai jų nepuls. Vienintelis Karlas Mannerheimas mobilizavo armiją. Suomiai turėjo 300 tūkst. žmonių kariuomenę. Rusai Suomijoje turėjo 420 tūkst. karių. Lėktuvų turėjo tūkstantį, tankų – 2 tūkst. Suomiai lėktuvų turėjo šimtą, tankų – galbūt net 15.
Suomiai suskaičiavo apie 23 tūkst. žuvusių karių, o sovietai suomių skaičiavimu prarado 200 tūkst. karių, vokiečių skaičiavimu – 300 tūkst. karių. Karas baigėsi derybomis, aišku, Suomija neteko 12 proc. teritorijos, o Karelija buvo pati turtingiausia Suomijos žemė. Suomija turėjo sutikti su tokiomis sąlygomis, bet visa Suomija sutiko nuleidusi vėliavas iki pusės. Įdomu tai, kad per vieną dieną beveik 420 tūkst. suomių išsikėlė iš Karelijos į šalies vidurį ir juos priėmė suomiai į savo namus, po karo visi žmonės gavo tiek žemės, kiek buvo praradę Karelijoje.
Tuo metu iki Žiemos karo Suomijoje vyko pilietinis karas. Kas yra gražu, kad abi pusės užmiršo savo nesutarimus ir ėjo ginti tėvynės. Kapinėse šie kariai yra palaidoti viename šventoriuje ir mačiau tokį paminklą, kur užrašyta: „Visiems, mirusiems už savo įsitikinimus“. Karas suvienijo tautą.
Kokie yra panašumai tarp karo Ukrainoje ir Suomijoje vykusio karo?
S. Jazavita: Pirma, ir Ukraina, ir Suomija tuo metu buvo nurašytos didžiųjų valstybių. Pirmiausia reikia įrodyti, kad pats sugebi kovoti ir gintis, tik tada sulauki pasaulio simpatijos.
Kitas dalykas – žiaurus elgesys su karo belaisviais. Žinome, kad rusai žiauriai elgiasi su ukrainiečių karo belaisviais, tokie dalykai buvo įprasti ir Žiemos karo metu. Atrodo, kad niekas nesikeičia toje šalyje – belaisvio gyvybė yra nevertinama. Suomiai ėmėsi kitokios strategijos, kuri po to pasaulyje sulaukė simpatijų. Sovietų kariams nusileidus su lėktuvu Suomijos teritorijoje, jiems buvo siūloma pinigų ir saugus pabėgimas į Švediją. Mainais jie turi pasiduoti ir atiduoti savo ginklus. Ukrainiečiai tas pamokas analizavo, nes svarbu, kaip tave mato pasaulis. Visko kare nutinka, bet bendrai kariuomenės elgesys turi būti kaip įmanoma humaniškas.
