Ukrainiečiai gedi mūšiuose prie Soledaro žuvusių garsių alpinistų: jų ryžto niekas negalėjo palaužti

Neeilinė TV3 Žinių istorija iš Charkivo. Ukrainiečiai gedi mūšiuose prie Soledaro žuvusių dviejų garsių alpinistų. Jų artimieji ir draugai pastebi: vyrų ryžto ginti savo šalį negalėjo palaužti niekas.

Tačiau Ukrainos kovotojus alina nesibaigiantys rusų išpuoliai: agresorių karių tiek daug, kad sunaikinus vieną okupantų grupę, jau puola kita, ir orkų antplūdžiui nėra pabaigos. Atsilaikyti kaskart vis sunkiau, o ukrainiečių didvyrių kapinėse taip pat nuolat daugėja žuvusių kovotojų.

Alpinistas, Ukrainos ir pasaulio čempionas Aleksandras Zakolodnyj buvo pasiekęs viršūnę Nangaparbato masyve Pakistane. Be laipiojimo kalnais ir uolomis jis niekaip neįsivaizdavo savo gyvenimo. Alpinisto dukra prisimena: net siaubinga patirtis Pakistane, kai teroristai išžudė grupę alpinistų, tarp kurių buvo ir lietuvis, nesustabdė tėčio.

„Nangaparbate vyko pats didžiausias siaubas. Teroristai sušaudė tėčio draugus – du pačius artimiausius draugus. Tėčiui, ačiū Dievui, tada pasisekė likti gyvam, nes su kita grupe ėjo kitu maršrutu“, – pasakoja Aleksandro dukra Margarita.

Tuomet Aleksandras nė neįtarė, kad netrukus teks prarasti savo artimiausius draugus ne tik kalnuose, bet tikrame karo fronte. Vyras užsirašė į savanorius pačiomis pirmomis rusų invazijos dienomis ir nusprendė eiti ginti tėvynės. Aleksandras neturėjo kovinės patirties, todėl į frontą pateko tik po kelių savaičių.

„Sakė: be manęs šito karo nieks nelaimės. Buvo aišku, kad tokios nuomonės pakeisti niekaip neįmanoma“, – kalba Aleksandro kolegė Olga.

Ginti Ukrainos kartu su Aleksandru išėjo ir jo geriausias draugas alpinistas Grigorijus Grigorjevas. Jie abu vienas kitą prižiūrėdavo kalnuose. Taip ir karo lauke – vienas kitą saugojo nuo priešo ugnies.

„Aš abu vyrukus pažįstu maždaug dvylika, penkiolika metų. Asmeniškai su Grigorijumi mes kopėme į kalnus Kryme, jis buvo mano instruktorius. Prasidėjus plataus masto karui, atėjau pirmą dieną, su jais susimačiau per kokias 10 dienų kažkur Charkivo gynybos linijoje“, – kalba Ukrainos karys Aleksej Ternovoj.

Abu alpinistai kare buvo sužeisti, tačiau pagijo ir vėl grįžo į frontą. Dalyvavo Charkivo srities išlaisvinime nuo okupantų. Būtent tuo metu jie gyveno viltimi, kad pergalė prieš agresorius bus jau arti.

„Tada jis buvo labai žvalus, labai gyvai apie įvykius pasakojo. Sakė, net paskui frontą nespėjo – atvyko kokią vietą išlaisvinti, žiūri, kad jau laisva, važiavo toliau. Paskutiniu metu jis baisius dalykus kalbėjo: jeigu aš liksiu gyvas, jeigu išgyvensiu. Priešų itin daug. Mes vienus sunaikiname, o ateina kiti, ir tai niekada nesibaigia. Jie nuostolių neskaičiuoja ir lavonų nerenka“, – sako Aleksandro dukra Margarita.

Dabar Aleksandras ir Grigorijus jau nebe fronte – sausį atgulė amžino poilsio Šlovės alėjoje Charkive, šalia kitų kovotojų už Ukrainos laisvę. Šimtai žmonių atsisveikino su žymiais alpinistais. Aleksandrą paskutiniais metais žmonės pažinojo dar ir dėl to, kad jis treniravo vaikus.

„Aleksandras per trumpą laiką – trejus su puse metų – paruošė Ukrainos čempionus, regiono prizininkus. Ši netektis labai skaudi ir sunkiai suvokiama. Todėl, kad antro Aleksandro tiesiog mes neturime“, – teigia pirmoji Aleksandro trenerė Lilija Samsonova.

10 dienų fronte žuvusių alpinistų kūnų nebuvo įmanoma paimti iš jų žūties vietos Soledaro apylinkėse.

„Kaip žvalgybininkai, jie vykdė užduotį. Nežinau, koks dienos metas buvo, bet galiu pasakyti, kad jie pateko į labai stiprų minosvaidžių apšaudymą. Grigorijus žuvo vietoje, Aleksandras sužeistas. Bičiuliai dar bandė jį ištraukti, bet prasidėjo kitas apšaudymas“, – pasakoja A. Ternovoj.

Kartu treniravosi, kopė į kalnus, kartu ėjo ginti Ukrainos, kartu ir žuvo. Aleksandro dukra Margarita prabilo apie savo tėtį, kai sužinojo, kad rusų sportininkams Olimpinis komitetas nori išsaugoti galimybę dalyvauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.

„Žmonių žudynės turi sustoti. Svarbiausia – žmonių gyvybės. Ir man norisi, kad olimpiniai komitetai, federacijos suprastų, kad nieko nėra svarbiau už gyvybes. Jeigu Rusijai leidžiame dalyvauti žaidynėse – mes tą tarsi paneigiame“, – tvirtina Aleksandro dukra Margarita.

Kol rusų sportininkai ruošiasi kitais metais vyksiančiai Paryžiaus olimpiadai, ukrainiečių alpinistai ilsisi Charkivo kapinėse. Aleksandro ir Grigorijaus kapus jų kolega Aleksejus apjuosė trosu, simbolizuojančiu jų tvirtą draugystę, kainavusią abiejų gyvybes.

www.tv3.lt

Leave a reply:

Your email address will not be published.

Site Footer