Po išgirtos kepenų vėžio diagnozės, kai medikai davė tik kelis mėnesius gyventi, o valstybė atsisakė kompensuoti reikalingą vaistą, šeima stojo į kovą. Prireikė ketverių metų, tačiau stebuklas įvyko. Moteris iki šio gyva, o už vaistus priteista daugiau nei 35 tūkstančiai eurų. Tokia byla vienetinė – įprastai žmonės nuleidžia rankas, nes kova per brangi, skelbia LNK.
Aukštadvaryje gyvenanti Liusia Samuilienė – moteris, visą gyvenimą paskyrusi medicinai ir pacientams. Tačiau ir ją pačią užklupo klastinga liga. Sveikata pradėjo blogėti maždaug prieš penkerius metus.
„Rado metastazes, išplitusį vėžį į visą kairę kepenų pusę“, – pasakojo moteris.
Negana diagnozės, teko atsimušti ir į neįtikėtiną biurokratijos sieną. Skirtas vaistas netiko, o gydytojai moteriai jau nebeteikė daug vilties išgyventi. Gydymo būdų, kurie galėtų padėti, ėmėsi ieškoti visa šeima, tarp jų ir dukra Aistė, dirbanti advokate.
„Liko tokie variantai: paliatyvus gydymas, kas reiškia, kad išgyvenamumas – apie keturis mėnesius, arba ieškoti kito gydymo. Buvo surastas inovatyvus vaistas, kuris Lietuvoje nekompensuojamas“, – istorijos eigą pasakojo dukra.
„Medikai pakonsultavo ir nusprendė, kad procesas labai greitai plinta, ir jeigu aš negausiu tų vaistų, tai neaišku, kaip čia viskas pasibaigs, gal ir greitas tas finišas bus. Vaistus mes patys pirkome“, – prisiminė Liusia.
Pradėjus vartoti naujus vaistus, moters kepenis naikinęs vėžys beveik atsitraukė.
„Gavosi tas efektas, kad stabilizavosi, daugiau neplito metastazės. Na, aišku, mes begaliniame džiaugsme buvome, kad taip yra ir kad yra šansas dar kažkiek išgyventi, – džiugiais gydymo rezultatais dalijosi moteris. Tačiau tikę vaistai buvo labai brangūs. – Viena injekcija – maždaug 1 200 eurų“, – sumą įvardijo Liusia.
Valstybė vaistus kompensuoti atsisakė, sprendimus priėmė Labai retų ligų komisija.
„Tris kartus atsisakė, tris kartus teismai nurodė, kad turi būti priimtas motyvuotas sprendimas“, – pasakojo A. Samuilytė.
Situaciją pakomentavo ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) strateginio planavimo skyriaus vyr. specialistė Jolanta Sinkevič. „Komisija susideda iš penkių žmonių ir ten yra nagrinėjami prašymai. Visi prašymai yra labai unikalūs. Apie 70–80 proc. yra tenkinama“, – sakė ji.
Tačiau į laimingųjų gretas Liusios atvejis nepapuolė. Ji vaistus pirko už savo, artimųjų ir buvusių pacientų paaukotus pinigus.
„Čia yra specifiška situacija dėl to, kad tai yra labai reta būklė. Liūdesys yra tame, kad turėjome praeiti tokius sunkius teisinius kelius. Mama kovojo su onkologine liga, aš, kaip teisininkė, prisiėmiau misiją ieškoti, ką gi galima būtų padaryti, kad sustabdyti tą visą biurokratiją“, – apie dvigubą kovą pasakojo dukra.
Retomis ligomis sergantiems pacientams paprastai svarbi kiekviena diena, o užburtame rate šeima sukosi kelerius metus. Galiausiai tik dabar pavyko pasiekti teisinę pergalę.
„Iš komisijos į apeliacinę, vėl atgal, tada pirma instancija, tada vėl apsiskundžiam. Kad gautume žalos atlyginimą – būtent tokį procesą, – dabar jau su ironiška šypsena praeitą kelią prisiminė dukra Aistė. – Yra labai didelis liūdesys, nes, įsivaizduokim, tai yra ketveri metai kovos. Dažnas pacientas apskritai neišgyvena tokio laikotarpio“, – apie kitų atvejus svarstė ji.
„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) praeitą savaitę priėmė galutinį sprendimą, kuriuo buvo paliktas galioti pirmos instancijos teismo galutinis sprendimas, juo pareiškėjai buvo priteista beveik 30 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimui ir 5 tūkst. eurų ne turtinės žalos atlyginimui“, – pagaliau galutinį sprendimą pakomentavo teisėjas Ramūnas Galiauskas.
Tai yra tiesiog stebuklas, kad viskas taip pavyko. Tačiau ne visi šiai kovai ryžtasi.
„Tai yra tiesiog stebuklas, kad viskas taip pavyko, – šypsojosi Aistė. Tačiau ne visi šiai kovai ryžtasi. – Žmonės nekovoja, ta kova yra brangi. Žmonės nuleidžia rankas.“
Procesas užsitęsė dar ir dėl to, nes valstybė ilgiau nei metus negalėjo apsispręsti, kas pinigus turi išmokėti.
„Vis dėlto Valstybinė ligonių kasos (VLK) apsiskundė, vadinasi, procesas metus įsišaldo“, – teisines vingrybes paaiškino Aistė.
„Čia iš dalies galima atsiprašyti ir pareiškėjos, tačiau administracinių teismų darbo krūvis yra toks, kad LVAT savo eilės laukia tūkstančiai nagrinėtinų bylų, kadangi retų būklių nustatymo komisija nėra juridinis asmuo, tai ją turėtų atstovauti tiek SAM, tiek VLK. Iš šių abiejų institucijų buvo priteistas žalos atlyginimas, nors formaliai nurodoma, kad atlyginimas priteisiamas iš Lietuvos valstybės“, – paaiškino šios bylos trukmės motyvus teisėjas R. Galiauskas.
Šeima viliasi, kad jų istorija taps įkvėpimu ir kitiems pacientams, kurie išgirdę neigiamą institucijų atsakymą su juo susitaiko ir nebemato prasmės kovoti.
