Medicinos studijos, slaugytojos padėjėjos praktika ir rezidentūra – planai, kuriuos Agnei Okulevičiūtei priverstinai teko nustumti į šoną. Visą savo gyvenimą dėliojusi kiekvieną žingsnį ir atsakingai planavusi savo ateitį, jauna mergina nesitikėjo, kad sustyguotą gyvenimo tempą netikėtai pakeis liga. Prieš daugiau nei pusę metų studentė išgirdo nemalonią diagnozę – ūminė limfoblastinė leukemija.
Prieš gerą pusmetį vilnietė Agnė Okulevičiūtė dirbo ir mokėsi pilnu pajėgumu. Dienomis ji gilinosi ne tik į medicinos studijų žinias, tačiau ir pritaikė jas praktiškai, kadangi apie metus laiko, mergina darbavosi Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje slaugytojos padėjėja.
Deja, tačiau pasimaišiusi liga privertė ne tik išeiti iš darbo, tačiau ir kuriam laikui atidėti į šalį mokslus, pasiimti akademines atostogas. Mergina pasakoja, kad visą savo gyvenimą puikiai žinojo, kuo norės būti ir kaip viskas atrodys:
„Visą laiką žinojau, kokioje srityje noriu atlikti rezidentūrą, tad planai kol kas taip ir nepasikeitė – planuoju būti gydytoja anesteziologe-reanimatologe. Visada mėgau planuoti savo dienotvarkę, viską tiksliai susidėlioti, todėl ir visi planai, ir praktika buvo suderinta.
Sužinojus apie ligą, turbūt buvo sunkiausia susitaikyti su mintimi, kad gydymas mažiausiai truks apie dvejus metus, todėl tiek laiko būsiu „iškritusi iš gyvenimo“. O juk, kaip buvau planavusi, turėjau baigti jau ir studijas, ir tęsti rezidentūrą“, – pasakoja A. Okulevičiūtė.
Kraujo vėžys
Pasiteiravus, kaip prasidėjo visa ligos kelionė ir kokie buvo pirmieji simptomai, Agnė sako, kad ilgą laiką intensyviai sportavusi, ji netikėtai prarado formą: sportuojant pradėdavo darytis silpna, skaudėdavo raiščius ir tapo vis sunkiau bėgioti.
„Galiausiai radau guzus kakle, kirkšnyje. Nuvykau į polikliniką, tačiau kadangi buvo be galo didelės eilės, nusprendžiau, kad laukti negaliu, nes vidinė nuojauta kėlė nerimą, todėl išvykau pasitikrinti į privačią kliniką. Tuomet labai greitai, vos per savaitę laiko nuo pirmųjų tyrimų atlikimo, atsidūriau ligoninėje“, – sako Agnė.
Gavusi kraujo tyrimų atsakymus, pašnekovė savo ligą įtarė ir išsiaiškino pati. Vilnietė pasakoja, kad tuo metu, išsiaiškinusi savo ligą, ji jautėsi tarsi išsprendusi klinikinį atvejį, tačiau vėliau, kuomet įsibėgėjo gydymas, ji suprato, kad viskas nėra taip paprasta, kaip galėjo atrodyti.
Kraujo vėžio diagnozę Agnė Okulevičiūtė išgirdo vasario mėnesį, prieš pat savo gimimo dieną:
„Gydytojai nuteikė iškart mėnesiui laiko gultis į ligoninę, kadangi pirmasis mėnuo yra pats svarbiausias, norint sustabdyti vėžį. Man buvo paskirta intensyvi chemoterapija. Kadangi tuo metu buvo griežtas karantinas, ligoninėje buvau viena pati, nes negalėjo aplankyti nei tėvai, nei draugai. Nors ir susiskambindavome su vaizdu, tačiau gyvas kontaktas vis tiek yra kitoks, todėl ta vienatvė buvo slegianti.
Pirmoji chemoterapija nebuvo sunki, kadangi pirmąjį mėnesį visai neblogai jaučiausi. Be to, vėžinės ląstelės buvo aptiktos ir smegenų skystyje, todėl reikėjo daryti punkciją į stuburą, o tai nebuvo pati maloniausia procedūra.“
Po mėnesio Agnė sugrįžo į namus, tačiau juose ji pabuvo labai trumpai – vos savaitę, nes medikai nusprendė, kad gydymas neveikia taip, kaip turėtų.
„Gydytojai neatmetė idėjos, kad židinių, kurie išskiria papildomas vėžines ląsteles, gali būti ir smegenyse, todėl teko atlikti tomografiją, vėliau pakartoti magnetinio rezonanso tyrimą. Laimei, židinių nerado, tačiau buvo aptikta trombozė, kuri buvo atsiradusi kaip komplikacija dėl chemijos.
Jeigu smegenyse būtų buvę aptikti židiniai, tuomet būtų tekę pjauti smegenis, jas papildomai švitinti, tad džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai, nes būtų buvę labai baisu. Po kurio laiko prireikė ir vėl intensyvesnės chemoterapijos, todėl ir vėl mėnesiui laiko atsiguliau į ligoninę“, – pasakoja ji.
Tą kartą chemoterapijos kursą Agnei ištverti buvo sunkiau, ji neišvengė komplikacijų ir prastos savijautos. Negana to, gulėdama skyriuje apsikrėtė ir Covid-19 liga, todėl laikotarpis ligoninėje ne tik prasitęsė, tačiau ir pasunkėjo.
„Po mėnesio pasakė, kad chemoterapija nepadeda. Sužinojau, kad reikės atlikti kraujo čiulpų transplantaciją. Tuomet gydytojai gydymą pakeitė iš esmės. Paskyrė intensyvų gydymą blokais: porą savaičių reikia gulėti ligoninėje, tuomet galiu grįžti į namus. Šis periodas neapsiėjo be komplikacijų“, – priduria ji.
Kraujo čiulpų transplantacija
Praėjus kuriam laikui, Agnė ir jos šeima buvo pakviesta aptarti klausimų apie kraujo čiulpų transplantaciją. Iš pradžių gydytojai bandė nustatyti, ar donoru tapti gali jos sesuo, tačiau anot merginos, tokiais atvejais, kad tiks artimieji, tikimybė yra tik 25 procentai:
„Mano sesuo netiko, todėl pradėjo ieškoti donoro kitur. Radome tinkamą iš Lenkijos, suderinamumas buvo 10/10 HLA (aut. past. – angl. Human Leukocyte Antigens, liet. Žmogaus leukocitų antigenai).
Galiausiai, tuomet viską nupasakojo, kas laukia ir kaip bus, kadangi prieš transplantaciją buvo leidžiama papildoma chemija, skirta iki galo išnaikinti vėžį ir perpiltas kraujas, kuriam reikėjo laiko prigyti.“
Kraujo čiulpų alogeninė transplantacija, kurios metu buvo naudojami negiminingi donoro čiulpai, Agnei buvo atlikta rugsėjo 28 dieną. Pasiteiravus, kaip šiuo metu jaučiasi pašnekovė, Agnė tikina, kad šiuo metu ją kamuoja išopėjusi burna, dėl ko yra be galo sunku gerti ar valgyti.
„Iki transplantacijos laiko teko susidurti ir su chemoterapijos komplikacijomis. Kankino: traukuliai, labai žemas spaudimas, temperatūra, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Dėl chemijos poveikio buvo paveiktos ir visos žarnyno gleivinės, dėl to organizmas daug sunkiau virškina maistą.
Taip pat yra nukritę visi kraujo rodikliai, dėl to padidėja imlumas infekcijoms, silpna, lengvai kraujuoja iš nosies. Daugiau kitokių pokyčių kol kas nestebiu“ – pasakoja mergina.
Kiek anksčiau, sužinojusi savo diagnozę, A. Okulevičiūtė iki tranplantacijos datos turėjo vieną norą – išsaugoti savo kiaušialąstes, kad ateityje, pasveikusi nuo vėžio, turėtų galimybę sulaukti vaikų. Ši kiaušialąsčių surinkimo procedūra buvo nekompensuojama, todėl Agnės draugė inicijavo paramą padėti merginai surinkti reikiamą lėšų sumą.
Deja, tačiau dabar kalbant su Agne, ji teigia, kad procedūra nei įvyko, nei kada įvyks:
„Prieš pat procedūrą susirgau plaučių uždegimu, todėl teko atsigulti į reanimaciją. Tuo metu, kai ten buvau, turėjo būti surinktos kiaušialąstės, tačiau dėl mano sunkios būklės gydytojai atsisakė tai daryti, nes jie turėjo rinktis, ką išsaugoti: mane ar surinkti kiaušialąstes.“
Dabar vilnietė sako, kad laukia, kuomet viskas kuo greičiau pasibaigs ir ji pasveiks. Pridurdama ji teigia, kad momentais tenka susidurti su nerimu ir baime, kas bus toliau, tačiau ji visuomet tikisi geriausio:
„Po šios kraujo čiulpų transplantacijos turėčiau per pusę metų atsistatyti ir yra tikėtinas pilnas pasveikimas. Tačiau dar sunku kalbėti, kas laukia ateityje.“
Skleidžia žinią
Prieš daugiau nei metus, pradėjusi darbuotis Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje slaugytojos padėjėja, Agnė Okulevičiūtė nusprendė savo įspūdžiais pasidalinti socialiniuose tinkluose. Pradėjusi viešai rašyti savo dienos mintis, akimirkas, ji pradėjo vesti paskyrą pavadinimu „Daktarės odisėja“.
„Norėjau turėti sau tarsi dienoraštį, tačiau pamaniau, kad galbūt ir kitiems bus įdomu sužinoti, kas vyksta už uždarų durų ligoninėje bei pasidalinti savo įspūdžiais, praktika. Vėliau pradėjau dalintis ir savo leukemijos istorija, tikėdamasi, kad galbūt tai padės kitiems sergantiems vėžiu ar jų artimiesiems“, – pasakoja apie idėją dalintis savo akimirkomis Agnė.
Savo paskyroje Agnė anksčiau dalinosi akimirkomis iš darbo ligoninėje. Pasiteiravus, kas labiausiai įsiminė per šį laikotarpį dirbant slaugytojos padėjėja, studentė teigia, kad akistata su mirtimi, kuomet teko gaivinti mirštančią moterį:
„Vienos pamainos metu teko maitinti pacientę, šalia kurios gulėjo vyresnio amžiaus moteris. Prie mano akių moteris netikėtai numirė…
Pradėjau skubiai gaivinti, tačiau atėjęs gydytojas pasakė nutraukti gaivinimą, nes moteris buvo amžiuje, o ir jos sveikatos būklė buvo be galo sunki, todėl gaivinimas jai nebepadėtų. Turbūt labiausiai tai ir šokiravo, kai pačiai teko imtis skubių ir būtinų veiksmų.“
Be to, pašnekovė sako, kad jai, studijuojant mediciną ir išsiaiškinus pačiai savo ligą, diagnozę buvo priimti lengviau nei artimiesiems.
„Suprantu, kad jiems yra sudėtinga ne tik dėl terminų, tačiau ir dėl apskritai pačios vėžio diagnozės. Visiems tėvams, kurių vaikai serga šia liga, yra be galo sunku. Visgi, stengiuosi jiems viską aiškinti paprastai, kad šie suprastų ligos eigą, gydymą jiems suprantama kalba. Taip pavyksta ir nusiraminti, kai viskas aiškiau ir paprasčiau.
Taip pat noriu pridurti ir visiems kitiems, kad yra daug geriau išgirsti vėžio diagnozę anksčiau nei per vėlai. Mano atveju vėžys plito pakankamai greitai, todėl jeigu nebūčiau laiku susiėmusi, nenuvykusi pas gydytojus, galbūt mano gyvybės nebūtų įmanoma išgelbėti“, – įspėja ji kitus.
