67-erių kaunietės Violetos Mečinskienės sodas, stovintis netoli Druskininkų patraukia tiek praeivių, tiek svečių akį ir užburia savo grožiu. Violeta savo sode augina įvairiausių gėlių bei krūmų, tačiau didžiąją dalį užima rožės, kurios metai iš metų vis pildė tuščias sodybos vietas. – „Kas atvažiuoja, sako, kad labai gražu. Ir praeiviai negaili gražių žodžių – tai paglosto širdį.“
Sodybą Violeta su vyru įsigijo prieš 9 metus ir jau tada pradėjo tvarkyti aplinką, pildyti savo rožių kolekciją. Kaip pati moteris teigia, rožių auginimas jai yra kaip meditacija ir sielai ir kūnui.
Violetos rožių sodas atima žadą
O be gražiųjų Violetos rožių, pas ją sodyboje akis paganyti galima ir į šluotelines hortenzijas, kurios ypatingai gerai išgyvena netoli Druskininkų, kadangi ten būna keletu laipsniu šalčiau nei kituose Lietuvos miestuose.
Sode rasti galima ežiuoles, paprastąsias vienadienes lelijas, rododendrus, kurie gražiai žydi pavasarį. Pernai moteris pasisodino ir kraujažolių, kurios užburia savo spalvotais žiedais. Sode rasti galima ir veronikų. Po truputį gėlių sąrašas vis plečiasi. – „Kiek sugebu – tiek auginu.“
Na, o rožės yra pagrindinis Violetos sodo akcentas. Iš viso moteris turi 25 rožių krūmus, visokių skirtingų veislių. Pirmoji rožė, atsiradusi sodyboje buvo rožė „Eden“ – šviesiai rožinės spalvos, balta „Stokholmo“ rožė, „Chippendale“ rožių krūmas, yra avietinė rožė, didžiažiedė. Taip pat ir ilgai žydinčios „Peach“ rožės užburiančio savo sodria, oranžine spalva. Sode rasti galima ir vulkaninių rožių, kurių žiedai yra ugniniai, raudoni lyg vyno taurė.
„Nors krūmų ir turiu ne 100, o 25, tačiau man tiek užtenka, svarbu viskas dera, atrodo skoningai, o ir priežiūrai laiko užtenka“, – šypteli pašnekovė.
Išdavė priežiūros patarimus
O priežiūros rožės reikalauja daug. Jas reikia saugoti nuo amarų bei įvairių ligų. Pasak rožių augintojos, šioms gėlėms labai kenkia lietus, jei lauke daug lyja – jos suserga dėmėtlige, miltlige, todėl iš anksto jas reikia nupurkšti pesticidais, kol dar nėra susirgusios jokia liga, nes vėliau pesticidai nepadeda, todėl reikia užbėgti įvykiams už akių.
Kai rožės suserga – jų lapeliai nukrenta, nors žiedai vis dar žydi, tačiau nebelieka viso grožio. „Nuo amarų reikia pasaugoti rožes, nes jie mėgsta jaunus ūgliukus, jaunus žiedus. Kaip žinome, skruzdės nešioja amarus.
Rožes reikia patręšti, nes joms reikia daug medžiagų, jos žydi keletą kartus per metus, pavyzdžiui jau pirmas žydėjimas, į pabaigą, nors pavasarį jos buvo šiek tiek apšalusios, todėl truputį susivėlino.
Kai nukerpi žiedus, šiek tiek daugiau nei patį žiedą, jos pradeda auginti augliuką ir krauti kitą žiedą. Rudeninis žydėjimas būna irgi labai gražus, kadangi nebūna taip karšta, todėl jos ilgiau išsilaiko ir galima džiaugtis iki rudens ir ganėtinai vėlyvo“, – apie rožių priežiūrą pasakoja Violeta.
Tręšti rožes Violeta stengiasi natūraliomis trąšomis, pavyzdžiui, paukščių mėšlu. Taip pat naudoja ir granules ar organines trąšas specialiai skirtas rožėms.
„Taip pat naudoju mineralines trąšas, bet pagrindine organines, kadangi rožės mėgsta organiką. Joms labai patinka humusingas tręšimas. Tiesa, dar su humusu nupurškiu, kuris yra visiškai natūralus.
Pasidarai skystį, kuriam reikia 10 l vandens ir 50 g humuso – taip gauname visiškai natūralią priemonę“, – apie tai, kokias trąšas naudoja pasakoja moteris ir priduria, jog rožių nereikia dažnai laistyti, o laistyti jas galima tik vakarais, dieną to daryti nepatartina, o vandens negalima pilti ant rožių lapų – tik ant šaknų, nes taip gali greičiau susirgti.
Sode Violeta su vyru apsilanko ne kiekvieną dieną, tačiau kai atvažiuoja – kimba prie darbo: nukarpo krintančius arba visiškai nužydėjusius žiedus, kad būtų tvarkinga ir gražu. Kai ateina laikas – patręšia. Šiuo metu moteris džiaugiasi – augalai neserga, lapai ir žiedai gražūs, sveiki.
Pasibaigus vasarai rožėmis reikia pasirūpinti, kad sėkmingai peržiemotų. Kai kurie sodininkai jas apdengia, tačiau Violeta įsitikinusi, jog apdengti jas reikia po pirmųjų šalnų, o ne iki jų. Po pirmųjų šalnų apdengusi rožes, moteris užpila jų šaknis su kompostine žeme, prieš tai jas nukirpusi – labai aukštų stiebų nepalieka.
„Iš miško dar prisirenkame eglišakių ir iš jų suformuojame namelius rožėms – jos mėgsta būti apdengtos, nors kai kurios rūšys išsilaiko ir be to. Svarbiausia, kad neįšaltų šaknys“, – pataria sodininkė.
