37-erių Mindaugas Urbutis ryžosi ekstremaliam eksperimentui – per mažiau nei metus jis numetė 100 kilogramų, nors pripažįsta, kad jo pasirinktas būdas tikrai ne kiekvienam. Pamatę jo pasiektus rezultatus apstulbdavo net gydytojai – vadovėliuose tokių atvejų baigtis būna itin liūdna, bet Mindaugas įrodė, kad gerai žinant, ką darai, viskas įmanoma.
Mindaugas pabrėžia – tai tikrai nėra patarimas kitiems, kaip atsikratyti svorio, nes toks būdas ekstremalus, drastiškas ir tiksiantis toli gražu ne visiems, neturint reikiamų žinių – net pavojingas. Greičiau tai istorija apie kūno galimybes, kurios kartais yra daug didesnės nei galime įsivaizduoti.
Daugiausiai svėrė 187 kilogramus
Kaip sako pats vyras, patogus gyvenimas privedė prie ne itin malonių skaičių svarstyklėse – didžiausias pasiektas svoris ne tik perkopė triženklį skaičių, bet ir buvo netoli poros šimtų.
„Aš irgi esu eilinis statistinis vyras, kuris kartais nervus ir stresą malšindavo alkoholiu, netinkama mityba. Visą gyvenimą sportuodavau, bet dėl verslų nuo to atsitraukiau, buvo labai daug nervų, kurie susidėję su netinkamu gyvenimo būdu privedė prie to, kad svėriau 187 kilogramus vienu momentu. Užjaučiu buvusią draugę, kuri tada svėrė 50 kilogramų“, – šiandien su šypsena sako M. Urbutis.
Tikriausiai, kaip ir daugelis kitų, pasiekę didelį svorį, jis išbandė viską – įvairias dietas, iš žinomų žmonių įsigytus svorio metimo planus, bet kaskart viskas baigdavosi net neprasidėjus – motyvacija dingdavo vos per kelias savaites.
Ankstesni bandymai nedavė jokių rezultatų, o su dideliu svoriu tapo vis sunkiau gyventi – Mindaugas juokiasi, kad būdavo sunku net įlipti į automobilį. Triženkliais skaičiais svarstyklėse gerai neatsiliepė ir sveikatai.
„Prieš pradedant svorio metimą išsityriau visą savo kūną, buvo labai daug negerų dalykų ir skydliaukėje, ir kitur. Su antsvoriu visą laiką atsikeli ne toks pailsėjęs, viską sunkiau daryti, absoliučiai viską, net vaikščioti, užeidavo tokios stiprios panikos atakos, kad vairuojant automobilį aptemdavo akyse. Supratau, kad reikia kardinaliai keistis“, – pasakojo Mindaugas.
Griebėsi drastiškų priemonių
Vyras pabrėžia, kad prieš pradedant savo eksperimentą, kone pusmetį aktyviai skaitė mokslinę literatūrą, domėjosi žmogaus kūno sandara, jo poreikiais ir pradėjo drastišką svorio metimo kelią.
„Jeigu darytume be proto ir žinių, viskas baigtųsi invalidumu po trijų mėnesių, o jeigu tęstum toliau, baigtųsi pusantro metro giliau. Žmonės nesupranta, kad jeigu nežinai, ką darai, tiesiog geriau nedaryti nes tai yra žaidimas su savo sveikata – viena klaida laikantis dietų ali kardinaliai pakeisti sveikatą ir visą likusį gyvenimą“, – kodėl aktyviai domėjosi svorio metimu paaiškino pašnekovas.
Natūraliai kyla klausimas – kuo jo svorio metimas buvo toks drastiškas? Kartais jis visiškai badaudavo ne po vieną dieną, tačiau vartodavo įvairius maisto papildus, kad gautų reikalingas medžiagas, tik ne iš maisto, alkio jausmą malšindavo gerdamas nesuskaičiuojamus kiekius kavos, todėl pasidžiaugia, kad turi stiprią širdį, padėdavo ir vandens gėrimas.
Jei ir valgydavo, tai dažniausiai darydavo tik vieną kartą per dieną ir tik vakare, o racionas buvo susitraukęs iki labai menko – pagal svorį susiskaičiuodavo, kiek reikia baltymų ir gamindavosi kiaušinių baltymus su vienu tryniu ir suvalgydavo vieną agurką, nes 97 proc. jo sudaro vanduo.
Kai tik pajausdavo, kad nepajėgs nevalgyti būdamas namuose, keliaudavo į mišką sportuoti, atlikti ilgas ir varginančias kardio treniruotes. Paklaustas, ar grįžus po sporto dar labiau nesinorėdavo valgyti, Mindaugas atsakė:
„Grįžus namo valgyti norėdavosi, bet norėdavosi ir miegoti, todėl eidavau pasnausti. Kai užeina labai stiprus noro valgyti momentas, jis vis tiek yra trumpalaikis, jį reikia iškentėti, o kai išeinu į mišką, ten, deja, nieko nepavalgysi. Tai psichologinis žaidimas su savimi.
Kai vasarą visi aplink geria alų, valgo traškučius, picas ir visa kita, o tau tenka atsakyti: „Ne, vyrai, nepykit, aš lekiu į Panemunės mišką su proteino kokteiliu“, daugelis pažiūri kreivai, bet reikia suprasti, kad pradėjęs tai supratau, kad tai truks ilgai.“
Nustebdavo net medikai
Mindaugas sako, kad apie savo sugalvotą būdą nepasakojo nei draugams sportininkams, nei gydytojams, nes nenorėjo užmesti didelės atsakomybės ant jų pečių dėl savo paties susigalvoto eksperimento, tačiau sau iškėlė vieną svarbią užduotį – dažnai kartoti kraujo ir įvairių organų funkcijų tyrimus, kitaip laukia greita pabaiga.
Svoris tirpte tirpo tiesiog akyse – viena, antra, trečia dešimtis kilogramų dingo, rodos, akimirksniu, visi drabužiai darėsi vis didesni ir didesni, kaip sako Mindaugas, pradėjo juose skęsti – matomas rezultatas motyvavo siekti dar daugiau. Motyvavo ir savijautos pokyčiai.
„Pasikeičia ir mąstymas, ir energijos lygis, prieš tai turėjau problemų su miegu – jos dingo, viskas susitvarkė, pradėjau miegoti kaip kūdikis. Bet pasitikėjimas savimi yra dalykas, kuris labiausiai išaugo.
Mano didžiausias minusas, kad aš irgi žmogus, man irgi atsibosta, bet kai yra užsibrėžti tikslai ir tiek pasiekta, tiesiog negali nuleisti rankų, reikia daryti ir viskas“, – įsitikinęs M. Urbutis.
O kaip jo svorio metimo būdus vertino medikai? Mindaugas neslepia – pamatę pasiektus rezultatus ir sužinoję, per kiek laiko tai padarė, norėdavo sukioti pirštą prie smilkinio, o vėliau kaip reikiant nustebdavo:
„Gydytojai, pamatę mano rezultatus, pakraupo, bet padarę tyrimus labai nustebo, nes viskas ėjo tik geryn. Jie nesuprasdavo to, nes tiesioginio pavyzdžio, kad žmogus imtųsi tokio būdo, neturėjo.
Teorijoje, knygose rašoma, kas būtų, jeigu būtų, o kai pamatė ir kai nemeluodamas pasakiau, ką vartojau, parodydavau savo pusryčių stalą, kur kartais būdavo tik tabletės, jie žiūrėdavo ir galvodavo, kad man čia ne vieta, labiau galvą pagydyti reikia, bet pamatę rezultatus gydytojai nesuprasdavo, kaip tai įmanoma.
Įdomiausia, kai nevartojau angliavandenių, nes jie virsta gliukoze, o paskui riebalais, vežinės ląstelės „pabėgo“ iš mano kūno – jos beveik visiškai sunyko. Antikūnių nuo 1600 iki 17 per metus laiko sumažėjo.“
Užsibrėžė dar vieną tikslą
O štai Mindaugo artimų žmonių reakcijos buvo nevienareikšmės. Pradžioje visi jam žėrė kritiką dėl greitai krentančio svorio, gąsdino, kad tuoj mirs, jų įsivaizdavimu, jis viena koja jau buvo karste, kalė į galvą, kad jo drastiški būdai – nesąmonė. Pats Mindaugas dabar tai vadina „nesąmone, kuri pavyko“.
Numetus tiek daug svorio liko daug perteklinės odos, vyras juokiasi, kad šiandien jo pilvas atrodo kaip po gimdymo. Lengviausias kelias būtų atlikti pilvo plastiką, tačiau, kaip rodo ši istorija, lengvų kelių jis nesirenka.
Vieno renginio metu netikėtai susipažinęs su Vidu Blekaičiu, užsimezgus bendravimui, gimė antroji šio eksperimento dalis – dabar Mindaugo laukia, kaip pats sako, šventė – valgymas ir raumeninės masės auginimas, kad ši ištemptų odos perteklių.
Paklaustas, kaip mano, kiek laiko užtruks antrojo tikslo siekimas, vyras nedvejodamas atšauna, kad tai padarys iki šių metų pabaigos ir teks įeiti į itin griežtą režimą – treniruotis po vieną-du kartus dienoje, valgyti pagal griežtai sudėliotą ir apskaičiuotą režimą.
„Bet kokiu atveju sunkiau svorį numesti negu auginti. Raumeninę masę auginti yra lengviau, nes treniruotės trumpesnės, nereikia savęs alinti, nereikia nevalgyti – viskas yra visai kitaip, kardinaliai kitaip“, – šypteli.
Diskusijai pasisukus apie įvairius svorio metimo būdus, Mindaugas ne kartą pakartojo, kad niekam nepataria imtis to, ko ėmėsi jis, ypač nepažįstant savo kūno ir nežinant jo poreikių ir galimybių, neatliekant būtinų tyrimų, nes galima prisidaryti daugiau žalos nei naudos.
Metant svorį svarbiausia nepasiduoti
Vis tik, porą patarimų metantiems svorį jis turi. Pirmiausia, rasti tinkamiausią sau būdą ir savo srities profesionalą, kuris lydėtų svorio metimo kelyje, kuris galės ir paskatinti, ir pabarti, jei klystama iš kelio ir pamirštama rūpintis sveikata, aklai sekant siekį numesti nereikalingus kilogramus.
Be to, dar vienas patarimas – kiekvieną rytą atsikėlus, nieko nevalgius, pasisverti ir stebėti svorio pokyčius, nes tai leis suprasti, kas organizmui tinka, o kas ne, bent kartą per mėnesį matuotis savo apimtis, kad galėtumėte stebėti pokyčius, o svarbiausia – fotografuotis. Kaip sako Mindaugas, kasdien žiūrint į veidrodį pokytis nėra akivaizdus, tačiau vėliau pažvelgus į fotografijas pasimato tikrieji rezultatai.
„Ir, svarbiausia, niekada nepasiduoti ir nenuleisti rankų, kad ir kaip yra sunku, nes rezultatas ir pasiektas tikslas yra labai saldus. Reikia suprasti, kad daug ką daryti yra sunku – mokytis, dirbti, sportuoti, bet negalime pasiduoti ir pajusti pergalės skonį pasiekus tikslą. Tikslą galima ir susimažinti, kad pajustume didesnę motyvaciją, o tada siekti dar didesnių dalykų.
Nereikia pradėti nuo didelių tikslų – jei nori numesti 20 kg, pradėk nuo trijų, tada didink iki penkių, nes kai per daug užsibrėži, nieko nepadarysi. Kai užsibrėži aukštus tikslus, nepasieki rezultato ir apima nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Maratono distancijos irgi neįveikiamos per pirmą kartą, viską reikia daryti po truputį“, – sako M. Urbutis.
