Londone gyvenančiai lietuvaitei Karolinai Eimantaitei dar tik 13 metų, tačiau jos kuriami tortai atima žadą – po mokslų ji skuba į virtuvę ir panyra į konditerijos pasaulį, kuris atneša ne tik plačius kūrybos klodus, bet ir padeda rasti ramybę.
Mergaitės mama Rasa šypsosi kalbėdama apie dukros kūrybiškumą – kaip pati sako, savo sugebėjimais dukra ją jau aplenkė, o kiekvienas Karolinos tortas yra džiaugsmas ir akims, ir skrandžiui.
Mama sako pati turinti kūrybiškumo gyslelę, kurią paveldėjo iš savo tėčio, o Karolina paveldėjo dvigubai, o gal net ir trigubai didesnį kūrybiškumą.
„Ji su manimi nuo pat mažens labai daug kuria. Jai buvo du metukai su puse, kai nuvedžiau ją į darželį ir auklėtoja paklausė: „Iš kur ta maža mergaitė jau moka karpyti su žirklėmis?“. Atsakiau, kad dėl to, kad visada kartu kuriame namie.
Karolina labai kūrybiška mergaitė, aš jai leidau daryti viską ir virtuvėje ji kartu su manimi sukosi. Kai jai buvo šešeri, ji pasakė, kad nori iškepti pusbroliui tortą.
Ji jį pati iškepė, papuošė, mes nuvykome pasveikinti pusbroliuką, jam labai patiko ir taip ji suprato, kad kažkam labai patinka jos tortai. Tada ji pradėjo kepti, kurti – tai sausainius, tai pyragus, bet tortai jai labiausiai patiko, nes į juos ji gali sudėti labai daug kūrybos“, – su šypsena pasakojo Rasa.
Padėjo atsikratyti nerimo priepuolių
Tortai Karolinai tapo savotiška terapija – mokykloje ją ištikdavo labai stiprūs nerimo priepuoliai, dėl to dukrą Rasa pradėjo mokyti namuose. O tortų gamyba tapo būdu ne tik realizuoti kūrybiškumą – tai padeda 13-metei nuraminti mintis:
„Mes turėjome labai didelę bėdą – ji negalėdavo nusiraminti, jai užeidavo tokia baimė, kad mes nežinojome, ką daryti. Pasakiau: „Dukryt, tu turi pradėti kažką daryti, kas tau labai, labai patinka ir atpalaiduoja tavo širdelę, mintis“.
Ji vėl pradėjo pieši, pradėjo sportuoti, lipdyti iš modelino, bet vieną dieną pasakė: „Mamyte, aš kepsiu tortus“. Sakiau kepk, dukryt. Ji pradėjo tai daryti ir visi blogumai iš mokyklos laikų dingo. Mes labai džiaugiamės, nes Karolinai tai kaip terapija, ji atrado save per tortus.“
Paklausta, ar ji išmokė dukrą gaminti tortus, Rasa nusijuokia – ji pati kepa ir dekoruoja meduolinius sausainius, o tortų kepti nemoka.
„Ji visko išmoko iš „YouTube“. Aš tik nuvežiau ją į tortų puošimo kursus, kur parodė, kaip teisingai užtepti kremą ant torto. O daugiau viską mokėsi ji pati.
Ji man tik pasako: „Mama, užsakyk man tą, kitą, daugiau aš viską pati“. Ji bando, bando, neišeina – vėl bando, nes nori paties geriausio rezultato.
Aš jai viską leidžiu virtuvėje, nes pati žinau – kai kuri, visai kitaip jautiesi, viskas atrodo visai kitaip. Ji taip atsipalaiduoja, kai kuria nieko nebegirdi, nebemato, tad tuo metu net neinu į virtuvę, ji ten būna viena su savo kūryba. Tik paskui mes pamatome rezultatą, kuris kiekvieną kartą būna vau.
Aš labai džiaugiuosi, kad ji baimės priepuolius patraukė iš savo gyvenimo per kūrybą. Tai tikra palaima“, – pasakojo mama.
Svajoja tapti profesionalia kepėja
Rasa neslepia džiaugsmo matydama, kaip Karolina tobulėja. Pati mergaitė pasakoja, kad visai neseniai, prieš Kalėdas susikūrė socialinių tinklų paskyrą ir parodė savo kūrybą kitiems žmonėms.
„Man patinka, kad galiu kurti, man labai patinka puošti, lipdyti papuošimus iš cukraus pastos. Nuo mažens lipdydavau iš plastilino, piešdavau – man labai patinka menas“, – nusišypso ji.
Ji patikina, kad daug visko sužinojo iš interneto, vis tik, kepėjos ten neišduoda tiek paslapčių, kiek įvairiuose kursuose. Tačiau pakanka ir to, ką pavyksta rasti internete.
Paklausta, kiek gi laiko prireikia iškepti tortą, ji vardija, kad biskvitų gamyba užtrunka apie valandą, kremo – 20 minučių, o puošyba ir tris valandas laiko, priklausomai nuo to, kokį papuošimą užsisako klientai. Be to, kai įsisuka į kūrybos procesą, nėra kada skaičiuoti laiko.
„Ryte anksti atsikeliu ir pradedu mokintis, o paskui einu kepti – viskas kiek paprasčiau, nes mokinuosi iš namų“, – kalbėjo K. Eimantaitė.
Tortų skonius ji yra suskirsčiusi pagal spalvas. Pavyzdžiui, raudona – braškių skonio, oranžinė – apelsinų, geltona – citrinų.
Jos talento netruko pastebėti ir žmonės – žodis apie jos kepamus tortus sklinda iš lūpų į lūpas, draugų mamos dažniausiai užsako tortus gimtadienius ir atkeliauja juos pasiimti į Londoną, tiesiai iš Karolinos rankų.
Nors dar yra tik pradedančioji, į priekį ji žengia septynmyliais žingsniais ir svajoja, kad sulaukusi 16 metų jau pilnu etatu galės dirbti kepėja ir toliau gaminti tortus namuose.
