Vaiko netektis – skausmingas išbandymas visai šeimai. Psichologai tokią tragediją įvardija kaip vieną sunkiausių, kurią gali patirti žmogus.
Būtent su tokiu skaudžiu išgyvenimu teko susidurti vilniečių Lebednykų šeimai, kurie vos prieš kelias dienas neteko 8-metės dukrytės Alisos.
Mergytės gyvybė užgeso po trejus metus trukusios kovos su klastinga leukemija. Šeimoje augti liko dar viena dukrelė – mirusios Alisos sesė dvynė, kuri iki šiol, kaip pasakoja dukros netekusi mama Milda, jaučia esant sesę šalia.
„Mes abi ją jaučiame. Matau, kokioje ji šviesoje dabar. Jos siela grįžo namo ir yra laiminga“, – sako dukros netekusi mama.
Liga prasidėjo prieš trejus metus
Pasidalinti vaiko netekties istorija vilnietė sutiko dėl kilnių tikslų – ji tikisi, kad jos praeitas kelias ir Alisos noras gyventi, kad ir kas bebūtų, įkvėps kitas mamas nepasiduoti.
8-metės netekusi mama pasakoja, kad kelionė į ligą prasidėjo prieš trejus metus, 2020 metais sausio mėnesį.
„Dukrai buvo rastas inkstų auglys su metastazėmis plaučiuose. Pabaigus pirmąjį gydymo etapą, tų pačių metų spalio mėnesį, įvyko atsinaujinimas plaučiuose, todėl Alisos laukė kaulų čiulpų transplantacija, operacijos bei spindulinė terapija. Tada, atrodė, liga atsitraukė ir galėjome gyventi ramiau“, – prisiminė moteris.
Vargino sudėtingas gydymas
Deja, kitamet liga vėl atsinaujino plaučiuose. „Gydytoja nepasidavė, mergytei vėl buvo taikytas gydymas, kuris davė rezultatų. Alisa net lankė mokyklą, grįžo į gimnastikos sportą.
Pandemijos metu gydymas buvo šiek tiek sustabdytas, o grįžus atlikti tyrimus 2022 metais Alisai nustatyta ūminė leukemija“, – pasakoja dukros netekusi mama.
Sužinojus ūminės leukemijos diagnozę, prasidėjo dar vienas sudėtingas gydymo etapas, bet net ir tada šeima nepasidavė. Jie iki paskutinės akimirkos tikėjo stebuklu ir viltimi bandė užkrėsti mažąją kovotoją.
„Alisos toliau laukė intensyvūs ir agresyvūs gydymo kursai. Namie būdavome vos savaitę, o ligoninėje – 5-6 savaites.
Jai buvo numatytas donoro kaulų čiulpų transplantacija, tačiau atlikus tyrimus pastebėtas atsinaujinimas plaučiuose. Gydymas sustabdytas.“
Svajojo gyventi kaip vaikas
Ši žinia vėl sukrėtė šeimą, tačiau visi kartu jie nutarė, kad beliko gyventi ir džiaugtis tomis akimirkomis, kuriomis gali. „Išvykome ilgai lauktų atostogų, Alisa lankė mokyklą. Ji gyveno vaikišką gyvenimą, apie kurį svajojo.
Ji vis sakydavo, kad nori gyventi kaip vaikas. Ir nori būti su visa šeima, o ne ligoninėse. Deja, net ir po vaistų kraujo rodikliai nei kiek negėrėjo.
Nors turėjome vilties, tačiau tyrimai nedžiugino, o gruodžio mėnesį Alisa susirgo covidu. Galvojom, kad visi simptomai nuo šio viruso, tačiau ji tiesiog ėmė sparčiai silpti.“
Nebegalėjo atsistoti
Per paskutines šventas Kalėdas Alisa, kaip pasakoja mama, jau nebegalėjo atsistoti ant kojų, o gruodžio 27-ąją išvyko su visa šeima į ligoninę.
„Kad ir kaip ji troško gyventi, kūnas atsisakė. Atsinaujinimas plaučiuose bei leukemija privertė pasiduoti.“
Ir nors šeima gerai žinojo diagnozę, gydymo būdus bei Alisos prognozes, mergytė apie tai, kad serga sunkia liga, nežinojo.
Šeima nusprendė neapsunkinti mažosios kovotojos tokiomis žiniomis ir padarė viską, kad paskutinės akimirkos būtų nepamrštamos, o mergytė gyventų apsupta mylimų žmonių.
„Tikėjome, kad jos mintys, negalvojant apie ligas, jai padės gyventi be baimės. Mes tikrai praleidome puikiai atostogas, prisimenu ir rugsėjo 1-osios šventę. Po to buvo dar keli mėnesiai pilno gyvenimo kartu. Mes padarėme viską ir dar daugiau, kad ji būtų laiminga.“
Pasakė dukrai, kad pasveiko
Milda sako niekada nepasakojusi dukrai, kad jos liga gali būti mirtina. „Visada su ja kalbėjome apie tai, kad turime padaryti viską, kad ji pasveiktų. Rugpjūčio mėnesį mes sužinojoje, kad nebegalime tęsti gydymo.
Pasakėme jai, kad nebereikės grįžti į kaulų čiulpų skyrių ir šią žinią ji priėmė puikiai, nes labai jo nemėgo.
Tiesa, tada mes jai paaiškinome, jog ji pasveiko. Tada negalėjau jai daugiau nieko pasakyti. Neturėjau drąsos. Prisimenu, kaip ji sušuko valio, pagaliau…“
Buvo šalia mirties akimirką
Vėliau šeima mergytei sakė, kad bus gydoma nuo plaučių uždegimo, nes ėmė stipriai kosėti. „Ji buvo laiminga, dėkinga ir labai atsipalaidavo, kad ligoninėje galėjome likti visi kartu. Tokia išimtis būna tik ypatingais atvejais, kai nebelieka vilties ir nebėra išėjimo…
Vis dėlto dukrytei ramiai paaiškinome, kad kartu būsime, nes mums, o ir sesei dvynei, svarbu laiką leisti kartu, kad jau užtenka ilgų išsiskyrimų.“
Deja, Alisos gyvybė užgeso sausio 8-ąją, ligoninėje. „Visa šeima tikrai tikėjomės ir prašėme stebuklo. Ji žadėjo pasveikti. Ji kovojo ryžtingai ir su šypsena. Mes tikėjomės iki paskutinio. Tikėjomės net tada, kai paskutinį kartą iškvėpė… Laukiau, kada vėl giliai įkvėps, tačiau tai nebeįvyko.“
Skyrė jautrų laišką
Mirusiai dukrai Alisai mama skyrė ir jautrų laišką kuriose – širdį veriantys žodžiai per anksti išėjusiai mažajai kovotojai. Mama ji parašė netrukus po dukrytės mirties.
„Alisa, išėjai…ne taip aš Tavo pažadą pasveikti supratau… Ne taip ir supratau, kad verkt galėsiu, kai pasveiksi… Dabar galiu….ir širdis pasruvo upėmis… Išėjai…tvirtai…pasitikėdama tuo ką darai… Nors vaikiškų svajonių tiek dar liko… Telieka jos kitam gyvenimui… Nusiėmei čia kančią… Atvėrei širdį…
Pripildei meile visus ir viską, prie ko prisilietei… O tada ištarei… Paleidžiu…Paleisk ir Tu… Ačiū, Meile, už ypatingą kelionę… Jos, kaip ir visos, gerokai per trumpos…
Atleisk…kad nenorėjau paleist, Nors kiekvienas įkvėpimas jau Tau skaudėjo… Atleisk, kad nenorėjau paleist, Nors šypsenai jėgos nebeturėjai…
Atleisk, kad paleisti nenorėjau, Kai kojų nejautei, o aš galvojau, kaip vėl ir vėl padėsiu atsistoti Tau… Nesupratau…Kad skleidžiasi sparnai jau Tavo… Laukiau stebuklo, o stebuklas tai Tu.
Žinau, mačiau, jaučiau…išėjai, kur gera Tau.. Juk prieš išeinant pasakei: Mama, pajaučiau tik ką aš sielą savo, angelus..ir pamačiau aš jų namus…
O man paklausus kaip ten, atsakei: Kaip faina ten… O šiandien užsimerkus pamačiau vėl Tavo plačią šypseną..paglostei veidą man…ir Tavo laimė man nuvalė ašaras…
Bet verksiu…skaudės man dar ilgai..ir lūdna bus man…iš meilės… Rašysiu Tau…dainuosiu…ir užsimerkus glostysiu Tau galvą…apkabinsiu…akis bučiuosiu….
Bet aš paleidžiu…o kaip kitaip… Tvirtai Tu atėjai, tvirtai ir išėjai… Užsispyrusi stebuklingoji siela, Būk palaiminta eidama savo sielos keliais. Mūsų meilė amžina Iki.“
Kreipėsi į žmones
Dukrytės netekusi vilniečių šeima netekties akimirką kreipiasi į visus geros valios žmones ir prašo pasidalinti finansine parama su bet kuriuo fondu, kuris globoja mažuosius onkologinius ligonius.
„Mums finansinės paramos nereikia, savo kelią mes jau nuėjome, tačiau ligoninėse gydomi tūkstančiai vaikų, o parama ir pagalba visada reikalinga, todėl jei kils noras paaukoti, padėti, paremti vaikus, prašome tai padaryti paremiant pagalbos ir paramos fondus.“
