Šiandien Lietuvą sukrėtė žinia apie namuose rastą mirusį vos šešių dienų naujagimį ir susižalojusią jo motiną, gimusią 1998 m. Įtariama, kad Šiauliuose rastas naujagimis galėjo būti nužudytas. Tokie atvejai primena, kaip svarbu atpažinti pogimdyvinės depresijos požymius ir žinoti, kaip padėti sunkumus motinystėje išgyvenančioms moterims.
Apie pogimdyvinę depresiją, jos ženklus bei tai, kaip padėti to apimtoms moterims, anksčiau „Tėvų darželio“ ir naujienų portalo tv3.lt tinklalaidėje „Tėvai paprastai“ pasakojo psichologė Kristina Šironienė.
Psichologė pažymi, kad maždaug 70-80 proc. moterų ir vyrų patiria laikinus pogimdyvinius sunkumus, kuriuos sukelia dėl gyvenimo pokyčių apimtas stresas. Tačiau, anot K. Šironienės, tai yra praeinanti, laikina būsena. Vis tik, pogimdyvinės depresijos rizika kyla kiekvienai moteriai, nepriklausomai nuo jos amžiaus:
„Mes nė viena negalime būti tikra, kad sulaukus kūdikėlio apims ta „rožinė svajonė“, kad viskas bus labai gražu. Yra mokslinių įrodymų, kad labai jaunoms mamos depresija dažniau pasireiškia, lyginant su vyresnėmis mamomis. Moksliniai tyrimai tai rodo, bet taip būna tikrai nebūtinai.“
Apima liūdesys, kaltės jausmas
Vienos priežasties, anot K. Šironienės, nėra – į tai susideda daugybė gyvenimiškų dalykų, kurie gali lemti pogimdyvinės depresijos pasireiškimą.
„Kai kas kalba apie hormoninius pokyčius, kurie tam turi įtakos, taip pat kalbama apie stresą nėštumo metu. Teigiama, kad net 40 proc. moterų, kurios patiria pogimdyvinę depresiją po gimdymo, dar nėštumo metu patyrė kažkokius simptomus“, – aiškino pašnekovė.
Ji taip pat pažymi, kad itin svarbus pats nėštumo laikotarpis – jau šiuo metu būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip nėščioji jaučiasi, nes dar besilaukiant galima pastebėti rizikos faktorius, ar po gimdymo gali pasireikšti pogimdyvinės depresijos būsenos.
Paklausta apie pogimdyvinės depresijos simptomus, psichologė pažymi, kad dažniausiai mamos jaučia kaltės jausmą, liūdesį, bejėgystę, beviltiškumo jausmą, aplanko mintys ir apie savižudybę.
„Kartais moterys nenori imti kūdikėlio ant rankų, atrodo, kad gali jį sužaloti, kad kažkas gali atsitikti arba jai, arba kūdikiui, kad ji netyčia gali kažkaip su juo pasielgti, įskaudinti jį.
Būna ir savižalos minčių, yra taip liūdna ir sunku, kad sudėtinga iš lovos kartais pakilti. Tai kraštutinės, sunkesnės būsenos formos“, – priduria ji.
Kalbėdama apie liūdesį pašnekovė pabrėžia, kad liūdesys yra visiems būdinga emocija, tačiau ji turi tendenciją pasibaigti. Kai liūdesys jaučiamas kone kasdien, tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, tai jau gali būti vienas iš pogimdyvinės depresijos požymių.
Svarbus aplinkinių budrumas
Psichologė pastebi, kad kartais moterys pačios gali nekalbėti apie tai, ką jaučia, todėl svarbu, kad aplinkiniai būtų budrūs ir pastebėtų įspėjančius signalus.
„Labai svarbu stebėti miego pokyčius – moteris gali pradėti miegoti labai daug ir nenorėti keltis iš lovos, tokia lyg apatijos būsena, arba gali kaip tik atvirkščiai miego nesinorėti – neišsimiega naktį, nors ir kūdikis miega, neužmiega labai ilgai, prabunda labai daug kartų, anksti prabunda ir nebegali užmigti.
Taip pat valgymas – moteris praranda apetitą arba labai daug užkandžiauja, pasireiškia su tuo susiję svorio pokyčiai. Svoris ima staigiai kristi arba augti. Moteris būna nerimastinga, nerimauja dėl daug ko“, – požymius, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, vardija K. Šironienė.
Labai retais atvejais gali pasireikšti ir neadekvatumo būsenos, ko pati mama gali nepastebėti, tačiau tai plika akimi matoma aplinkiniams.
Psichologė pastebi, kad reikia atskirti du terminus: pogimdyvinė depresija ir „baby blues“ – motinystės melancholija:
„Melancholija yra tokia būsena, kai aš vis tiek galiu rūpintis savo aplinka, savo vaiku ir neprarandu intereso į tai, kas vyksta. Tiek trukme, tiek intensyvumu melancholija yra trumpesnė ir mažiau intensyvi.“
Depresija, anot psichologės, neturi jokių laiko ribų, o pavadinimas pogimdyvinė depresija apibrėžia tai, kad jos požymiai pasireiškia nėštumo metu arba pirmaisiais metais po gimdymo. Šią klinikinę būseną nustato gydytojas psichiatras.
Būtina pagalba
K. Šironienė pastebi, kad dažnai moterys nekalba apie tai, kaip jaučiasi, yra įsikalę į galvą ydingą taisyklę, kad su viskuo turi susitvarkyti pačios. Situaciją blogina ir tai, kad mamų tarpe vis dar gajus lyginimasis su kitomis mamomis, kitais vaikais. Tai, anot jos, yra piktžolė, kurią būtina išrauti su visomis šaknimis.
Matant nėščią arba pagimdžiusią moterį, kuri susiduria su sunkumais, psichologė pabrėžia, kad pagalbą siūlyti būtina atvira širdimi, geranoriškai, o ne kritikuojant, lyginant arba nuvertinanti.
Moterims, kurias nėštumo metu arba po gimdymo kankina anksčiau minėti pojūčiai, būtina turėti žmogų, su kuriuo galėtų išsikalbėti, kuris išklausytų. Esant lengvesnėms būsenoms, išsikalbėjimas gali padėti jaustis geriau.
Jei būsenos yra sunkesnės, K. Šironienė primena, kad poliklinikose teikiama nemokama psichologinė pagalba. Taip pat visada galima kreiptis į „Krizinio nėštumo centrą“, kur kiekviena moteris yra išklausoma, gali būti suteikiamas psichologinis konsultavimas.
