Kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma Adamkienė visus užbūrė savo nuoširdumu ir skleidžiama šiluma. Nors pirmąją šalies ponią žmonės televizijos ekranuose matydavo ne taip ir dažnai, išgirdus jos mintis nelikdavo abejingų – A. Adamkienės ištarti žodžiai visuomet buvo prasmingi ir paliečiantys giliausius širdies kampelius.
Šiandien, gegužės 21-ąją, pranešta liūdna žinia, kad po sunkios ligos mirė A. Adamkienė.
1998 metais, kai V. Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos prezidentu, A. Adamkienė dvi kadencijas, iki pat 2009 m. kartu su vyru reprezentavo Lietuvą ir visą širdį sudėjo į darbą šalies labui.
Sutuoktiniai – gražiausios meilės pavyzdys
Lietuvos ryto televizijos laidai „Išjunk siurblį“ 2005 metais duotame interviu, kai sutuoktiniai minėjo 58-ąsias metines kartu, V. Adamkus pasakojo, kaip susipažino su žmona. Pora susipažino Vokietijoje – dėl karo buvo priversti trauktis iš Lietuvos. V. Adamkus pažintį prisimena lyg vakar: pamačius laiptais besileidžiančią, kaip pats gražiai vadina, blondinukę, mintyse toptelėjo mintis: „Jeigu reiktų rinktis žmoną, tiktai tokią“.
Pati Alma Adamkienė šypsojosi, kad tuomet, kai tik susipažino, net nebuvo minties įsitraukti į rimtus santykius. Tačiau praleidus tiek metų kartu atrodo, kad visada buvo kartu.
„Labai greit prabėgo, kažkaip sunku patikėti, kad taip greit prabėgo. Aš dažnai pagalvoju, ar gali būti, kad tiek daug metų prabėgo. Bet kažkaip atrodo, kad mes gyvenam visą gyvenimą, jau nebegalvoju apie tą, kur atskirai gyvenam. Taip atrodo, kad visas gyvenimas buvo ir yra kartu“, – šypsojosi A. Adamkienė.
Nors rimtų kėslų vos susipažinusi ponia Alma neturėjo, 1951 metais, JAV, įvyko jų vestuvės. 2017 metais, minint A. Adamkienės 90-metį, V. Adamkus, duodamas interviu Lietuvos ryto televizijos žinioms, graudinosi, pasakodamas, ko tokia gražia proga linkėjo savo mylimai žmonai:
„Aš jai pirmiausiai palinkėjau tikrai tos sveikatos, tos energijos, gyvybingumo, kurį ji visą laiką turėjo ir turi. Ta pačia proga padėkojau jai už tą gražų gyvenimą, kuriam man teko laimė ją sutikti, gyventi, kartu dirbti.“
Darbais prisidėjo prie Lietuvos gerovės
Būtent tais metais, kai tapo pirmąja ponia, A. Adamkienė išrinkta ir žurnalo „Moteris“ Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, moteris šypsojosi ir sakė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli.
„Žinot, aš labai norėčiau, kad man kas nors paaiškintų ir pasakytų, nes toks nuoširdumas ir toks dėmesys, parodytas man, mane tikrai labai jaudina ir aš labai dėkinga už tai. Bet kodėl aš tikrai negaliu pasakyti“, – atsiėmusi apdovanojimą kalbėjo A. Adamkienė.
Mylėti ją tikrai yra už ką – 1999 metais įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio pagrindinis tikslas padėti kaimo mokykloms ir suteikti kaimo vaikams kuo geresnes sąlygas, jog vaikai atsiskleistų visu savo grožiu.
2014 metais laidoje „Yra Šalis“ besisvečiavusi A. Adamkienė pasakojo ir apie savo vaikystę, namus, kuriuose augo su tėveliais ir seserimi. Dar būdama maža Alma mokyta dalintis ir padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai, o pavyzdį, greičiausiai, ėmė iš tėčio, kuris remdavo sportininkus:
„Negalėdavai vien tik savimi rūpintis, turėjai pagalvoti ir apie kitus – padėti, pagelbėti. Mano tėvelis buvo prekybininkas, mama padėdavo, aišku, aš tik seserį turėjau, mes dvi mergaitės augom. Mūsų tėvas labai domėjosi futbolu, krepšiniu ir kadangi sūnaus nebuvo, tai jis, jo tokia mintis buvo, kad reikia padėt futbolininkams. Tais laikais buvo labai sunku, kadangi kamuoliai labai brangūs buvo, tai jis pirkdavo kamuolius ir vieniem, ir kitiem.
Tarp kitko, aš to nežinojau. Aš tai sužinojau, kad tėvelis taip darė, kai atsidūriau Amerikos ir susitikau vieną iš tų krepšininkų, kuris tuos kamuolius gaudavo iš tėvelio.“
2001-aisiais, LRT laidoje „Vaikų klubas“ A. Adamkienė itin šiltai ir gražiai pasakojo apie savo šeimą – dalijosi prisiminimais apie namus, kuriuose augo apsupta meile ir šiluma.
„Mano vaikystė buvo labai graži, kadangi augau šeimoj, kur buvo santaika, kur buvo meilės daug, supratimo, ir galbūt už tai paliko ir man tokį gilų įspūdį ir, sakyčiau, net palikimą, kadangi buvo tikrai labai labai jaukūs ir šilti namai“, – svajingai prisiminė moteris.
Akis atvėrė kelionės po regionus
A. Adamkienė 2004 metais kaip svečias dalyvavo LRT laidoje „Be pykčio“, kur pasakojo, jog keliavimas su vyru po Lietuvą, jos regionus ir jų pažinimas atvėrė akis – kaimo vaikams reikia suteikti tokias pat sąlygas kaip ir augantiems mieste.
„Per pirmus rinkimus važinėjau su Valdu, o jis važinėjo daugiausiai po kaimus, po miestelius, kadangi, vis tiek, ir jam, ir man Lietuva buvo išsvajotas toks kraštas ir tokios Lietuvos kasdieninės mes dar nepažinojom visos. Ir tikrai būtų neteisinga sakyt, kad mes Lietuvą pažinojom. Mums reikėjo susipažint su viskuo – su Lietuva klestinčia, su Lietuva vargstančia, su Lietuva be teisių, su Lietuva ir jos gyventojais tuo pačiu.
Važinėjant po mažus miestelius ir po kaimus, tas buvo labai ryšku. Ir aš džiaugiuosi, kad aš su juo važinėjau, nes jisai galbūt kur nors ten salėse kalbėjosi su žmonėm, bendravo, o aš bendravau su eiliniais žmonėmis, su vaikais. Man buvo įdomu pamatyti, kaip jie gyvena, kokiose mokyklose jie mokosi. Ir mano susidarytas vaizdas, aš galvojau, kad reikia pagalbos kaimo mokykloms, kaimo vaikams“, – LRT laidoje pasakojo buvusi pirmoji šalies ponia.
Išvykstant iš JAV, A. Adamkienė sulaukė dar vieno paskatinimo padėti sunkiai besiverčiantiems – paliekant Čikagą, lietuvių moterų klubas įteikė čekį ir pasakė, kad panaudotų jį taip, kaip atrodo geriausia, 1999 m. televizijos laidoje „Nuoširdžiai jūsų…“ pasakojo A. Adamkienė.
„Kadangi važinėjant per rinkimus su vyru mačiau, kokioj padėty yra kaimo mokyklos, kaimo vaikai, tai man iš karto ta mintis kilo, kad aš padėsiu vaikams. Tiems vaikams, kurie daugiausiai reikalingi pagalbos“, – pasakojo A. Adamkienė.
V. Adamkaus prezidentavimo metais, Prezidentūra prisipildydavo vaikų klegesio per Kalėdų karavaną, kurio metu vaikai ne tik lankydavosi Prezidentūroje ir paminėdavo gražiausias metų šventes, bet ir pažindavo Vilnių iš arčiau, susipažindavo su jo muziejais, architektūra, lankytinomis vietomis. Čia taip pat rengta Atvelykio šventė.
Buvusi pirmoji šalies ponia taip pat papildydavo kaimų bibliotekėles naujomis knygomis, kad žmonės galėtų vartyti ir skaityti naujas knygas, nes kai kurios buvo tokio blogo stovio, jog nebuvo galima net paimti į rankas – nuo senumo popierius buvo pasidaręs itin trapus.
