„Aš – Rokas Žilinskas.“ Tokia citata, girdėta iš ilgamečio žinių vedėjo, žurnalisto Roko Žilinsko, iki šiol siejasi būtent su juo.
Ir nors praėjo daugiau nei penkeri metai (Rokas Žilinskas mirė 2017-06-06 – aut.past.), kai Rokas pralaimėjo kovą su liga, vis tik apie jo atminimą kalbėti vis dar sunku.
Roko jaunesnioji sesuo Monika Žilinskaitė ne kartą interviu metu šluostėsi ašaras ir atvirai sakė – laikas šiek tiek apmalšino netekties skausmą, tačiau neužgydė žaizdų, kurias sukelia artimo žmogaus netektis.
Visur vedėsi sesę
„Rokas buvo mano vyresnis brolis – toks kūrybingas, smalsus, drąsus. Prisigalvodavo tiek išdaigų, šunybių… Jis visur mane įtraukdavo. Pamenu, labai norėjo būti chirurgu, tai sugalvojo, kad reikia sterilizuoti katiną.
Gerai prisimenu, kai ką nors sugalvojęs, jis pasiimdavo mane už rankos ir vesdavosi kartu“, – prakalbo Roko sesė Monika.
Būtų išleidęs knygą
Norėdama įprasminti Roko atminimą, M.Žilinskaitė nusprendė parašyti knygą apie brolio gyvenimą, į kurią sudėjo gražiausius jo straipsnius, prisiminimus, laidų motyvus bei kolegų, bičiulių prisiminimus.
„Mes visada žinojome, kad Rokas anksčiau ar vėliau išleistų savo knygą. Jis buvo puikiai rašantis žmogus ir turėjo minčių išleisti knygą. Sakė, kad būtinai parašys.
Jis pats labai daug skaitė. Nekalbėjome, kokia tai galėtų būti knyga, tačiau neabejoju, kad būtų parašęs labai gerai. Kiek jį pamenu, jis nuo vaikystės skaitė labai daug, skaitydavo naktimis ir iki paryčių“, – su pagarba balse apie vyresnįjį brolį kalba Monika.
Imdavo drebėti rankos
Pašnekovė neslepia – po Roko netekties turėjo praeiti daugiau nei metai, kad ji ryžtųsi pasiimti brolio kompiuterį ir pradėti rinkti jame esančius Roko įrašus bei duotus interviu.
„Rinkau medžiagą, skaičiau tekstus, man talkino žurnalistė Daiva Žeimytė. Pradžia buvo emociškai labai sunki – prisiminti jo tekstus, juos skaityti. Prieš akis iškildavo prisiminimai, nuo sukilusių emocijų apsipildavau ašaromis, net rankos imdavo drebėti, tad tekdavo darbus atidėti kuriam laikui.
Po Roko mirties išgyvenau visus gedėjimo etapus. Taip, patyriau ir pyktį, ir neigimą. Buvo viskas, kas ir turėjo būti. Mūsų mamai išgyventi šį laikotarpį buvo dar sunkiau – ji vyresnio amžiaus moteris ir niekada nebūtų pagalvojusi, kad kada nors turės laidoti sūnų.“
Palaikė už drąsą ir atvirumą
Pokalbio metu Monika buvo itin atvira – ji didžiuojasi broliu, kuris, išrinktas į Seimą, nusprendė prisipažinti esantis homoseksualus. „Ženkli mūsų visuomenės dalis, deja, buvo, yra ir bus homofobiška, linkusi smerkti, tačiau Roką daugelis priėmė tokį, koks yra.
Jis neslėpė ir savo problemų apie alkoholį. Brolis labai padėjo kitiems, kurie kentėjo nuo šios ligos, konsultuodavo be jokio atlygio, atsakinėdavo į žinutes, į laiškus, į kiekvieną situaciją įsigilindavo.
Apsisprendimą atvirai kalbėti apie priklausomybę nuo alkoholio ir savo homoseksualumą jis priėmė pats. Sakė nenorįs palikti vietos apkalboms, nenorįs meluoti. Man buvo baisu. Labai bijojau dėl jo saugumo – juk žmonių yra pačių įvairiausių, yra ir piktų, nepakančių kitokiems.
Dėl jo atvirumo jaudinosi ir mama – juk ji kitos kartos žmogus. Gal ir nerodė Rokui baimių, tačiau savyje tikrai išgyveno. Kita vertus, esame liberalūs ir niekada nenusigrežėme vienas nuo kito“, – kalbėjo Monika.
Mokėjo išlikti oriu
Paprašyta prisiminti, kaip Rokas priimdavo pastabas arba nemalonias replikas, ji sakė prisimenanti brolį itin orų. „Žinoma, kad sulaukdavo ir užgauliojimų. Vis tik jis labai oriai viską atlaikydavo, o iš kitų jis išsiskyrė taikumu.
Visada Roką prisimenu tokį, koks buvo – nušvintantį saulutės šypsena. Man jo labai trūksta ir aš negaliu nieko su tuo padaryti“, – į prisiminimus leidosi vilnietė.
Ji sako, jog nors ir sakoma, kad laikas užgydo visas žaizdas, tačiau iš praktikos gali pasakyti, kad nors aštrus skausmas atslūgsta, vis tik tokių didelių žaizdų niekas neužgydys.
„Knygos rašymas man tapo tam tikra terapija. Aš rinkau ir dėliojau medžiagą, sukau galvą, kaip viską pateikti, todėl galiausiai tas pasinėrimas į knygos skirtos Roko atminimui reikalus man padėjo susigyventi ir priimti netektį.“
Plaučiuose aptiko pokyčius
Monikos teigimu, paskutinės Roko gyvenimo dienos, kurias ji pati prisimena, buvo gražios ir taikios. Rokas kartu su artimaisiais atšventė šventas Velykas, jo namuose viešėjo mama. „Iš pradžių Rokas atrodė lyg peršalęs, gydėsi namuose.
Niekas negalvojo, kad liga pasisuks tokiu kampu. Į medikus jis kreipėsi, kai ilgesnį laiką negalėjo vaistais numušti temperatūros. Tada jam buvo atliktas plaučių rentgenas ir aptikti tam tikri pokyčiai juose. Jį netrukus paguldė į reanimaciją, mėnesį jis praleido komoje.
Vienu metu buvo prašviesėjimas, viltis, buvo svarstyta jį budinti iš komos, tačiau netrukus vėl viskas sugriuvo – prisidėjo naujas virusas, kurio nepavyko įveikti antibiotikais.
Žinau, kad Santaros klinikų medikai padarė viską, ką galėjo. Rokas buvo gydomas geriausiais vaistais, tačiau, deja, nutiko taip, kaip nutiko. Man iki šiol kyla klausimai, kodėl būtent jam taip nutiko…“
