Įtampa dėl Taivano auga. Kinija per „itin provokuojamas“ karines pratybas kirto Taivano sąsiaurio vidurio liniją, o tuo metu JAV Atstovų Rūmų pirmininkė Nancy Pelosi pasakė, kad Jungtinės Valstijos neleis Kinijai izoliuoti autonominės salos. Ar susidariusi įtampa gali iššaukti JAV ir Kinijos karą?
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas ir Seimo narys Arūnas Valinskas.
Pone Janeliūnai, užduosiu visiškai provokatyvų klausimą. JAV ir Kinijos susidūrimas – kada jis tikėtinas ilguoju laikotarpiu? Pasiimkime 100 metų atkarpą.
T. Janeliūnas: Nereikia imti tokių ilgų atkarpų. Pati Kinija turi tikslus, numatytus pasiekti iki 2049-ųjų ar 2050-ųjų metų. Pagal jos įsitikinimus, tai turėtų išspręsti visus likusius klausimus – tiek ekonomikoje, tiek žmonių pažangoje, tiek ir teritorinio vientisumo užtikrinime. Bet net ir per tokį laikotarpį gali įvykti labai daug dalykų. Gali įvykti įvairių krizių, gali pačioje Kinijoje įvykti socialinių sprogimų, kurių nesuvaldys komunistų partija.
Kol kas tikrai nėra taip, kad karas yra neišvengiamas. Kinijos komunistų partijos diskursas stengiasi sukurti lūkestį, kad Taivanas neišvengiamai grįš į komunistinės Kinijos rankas, bet jie taip pat labai vengia konkrečių pažadų, kada tai įvyks. Amerikiečiai daro viską, kad tai sustabdytų, ir tai, manau, yra papildomas signalas, stiprinantis Taivano pasitikėjimą, kad jie neliks vieni. Kartu tai turėtų būti ir atgrasymas Kinijai, kad tas išpuolis prieš Taivaną nebus labai lengva pergalė, nes amerikiečiai vis dar turi savo neformaliai suformuluotuose įsipareigojimuose tikslą apginti Taivaną nuo Kinijos invazijos.
Tas neapibrėžtumas ištęsia galimo konflikto periodą ir suteikia galimybes vienaip ar kitaip apskritai išvengti karo. Karas yra paskutinė priemonė ir tai supranta net ir Kinijos komunistų partija. Jeigu jai pavyktų be karo įtikinti tarptautinę visuomenę, kad Taivanas turi tapti jos dalimi, tai be abejo jie rinksis tokį tikslą. Bet kol kas toks įtikinėjimas jai darosi vis sudėtingesnis ir sakyčiau, kad netgi duoda priešingų rezultatų.
Pone Valinskai, jūsų požiūriu, galima išvengti Kinijos ir JAV susidūrimo ateityje, ar vis tik tie dalykai juda vienas į kitą?
A. Valinskas: Ar yra tokia galimybė? Manau, kad taip ir netgi tikėčiausi dėl savaime suprantamų priežasčių. Bet vėlgi, jeigu mes kalbame apie susidūrimus bendrai, o ne tik dėl Taivano, turime suprasti, kad yra daugiau trinties taškų, bet Taivanas šiuo metu yra labiausiai ant podiumo atsistojęs susikirtimo taškas.
Aš manau, kaip minėjo ir gerbiamas Tomas, kad abi šalys suvokia, kad kiek jos bebandytų išspinduliuoti pasitikėjimą savimi, konfliktas tarp abiejų šalių – ar dėl Taivano, ar dėl kitų teritorijų, ar nebūtinai dėl teritorijų – jis ilgainiui atneštų žalos, nepaisant kas būtų nugalėtojas.
Globalioje scenoje, globalioje prekyboje kainos yra labai užkilusios. Jei pažiūrėtume vien į Rusijos invazijos į Ukrainą kainą visam pasauliui – ar tai būtų maistas, kuras ir taip toliau. Supraskime, kad tai būtų kartais didesnės kainos, jei tai būtų konfliktas tarp JAV ir Kinijos.
Manau, kad tas balansavimas, kurį ir toliau rodo JAV, yra skirtas tam neapibrėžtumui, kuris tarsi leidžia abiem šalim viena kitai, ir sau, ir vidaus rinkai pasakoti tas istorijas, kurias jos nori pateikti. Nes jeigu tu pažiūri į faktus, jie leidžiasi paminkomi kaip molis. Kinai gali sakyti, kad mes plaukiojame apie Taivaną, čia niekas nieko negalvoja, o JAV sako, kad mes čia skraidome ir nieko nebijome.
Tai palieka tam tikro neapibrėžtumo, kuris abiem pusėm, kurios tarsi ir bando pasirodyti stiprios, bet ne tokios stiprios, kad iššauktų konfliktą, yra pozityvus dalykas, taip pat ir visam pasauliui.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
