Kaip aš vos įsiveržiau į Baltijos kelią
Pamiršti kai kuriuos dalykus yra sunkiau nei kitus, o kai kurie įvykiai tiesiog būna kartą gyvenime, rašo Linas Jegelevičius, pasakodamas asmeninius prisiminimus apie Baltijos kelio žmonių grandinę, kurios metu 1989 m. rugpjūčio 23 d. du milijonai žmonių susibūrė į didžiulę žmonių grandinę, siekdami reikalauti nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos..
Man, sovietmečio vaikui, paauglystė sutapo su paskutinio sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo raginimu į glasnostj (atvirumą) ir perestroiką, pertvarkyti politinėmis ir ekonominėmis reformomis sergančią sovietinę ekonomiką, taip pat tuo pat metu kilusį sovietų ekonomiką. Lietuvių tautinis judėjimas Sąjūdis, 1990 m., paskelbęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nušlavė sovietus.
Atvirai pasakius, jei ne Sąjūdis, gal būčiau pakilęs į aukštas Lietuvos komunistų partijos gretas – faktinį Lietuvos Tarybų Respublikos gubernatorių – tapęs komjaunimo organizacijos vadovu (narystė prieš įstojimą į gretas). komunistų partijos) vidurinės mokyklos Alytuje, pietų Lietuvos mieste. Tai buvo didžiulis pasiekimas 18-mečiui, galvojančiam apie šviesią ateitį.
Tačiau, tiesą pasakius, aš turėjau abejonių dėl sistemos. Kartu su tėvu slapta klausiausi „Amerikos balso“, BBC, draudžiamų radijo kanalų, kurie buvo vos girdimi dėl nepaliaujamo triukšmo (KGB iškraipė radijo bangų sklidimą). Buvau girdėjęs nemažai savo neįtikėtinai protingo, bet labai mažai išsilavinusio senelio – paprasto sovietinio kolchozo darbuotojo – pasakojimų apie tarpukario Lietuvą ir sovietinę okupaciją 1940 m. Juokiausi iš dėdės Juozo pašaipų apie sovietinė meškerė ir bobininkai – jam pasisekė gauti daiktus iš Amerikos giminaičio Čikagoje, – tačiau 1990-ųjų pradžioje tik nemaža sauja antisovietinio pasipriešinimo dalyvių triukšmingai suabejojo tuometinės Lietuvos statusu. quo, o dauguma tyliai klausinėjo dalykų arba buvo su jais taikęsi. Daugelis pirmųjų pateko į sovietų darbo stovyklas arba geriausiu atveju pabėgo į Vakarus. Nei vienas, nei kitas neatrodė geras pasirinkimas man, genialiam sovietiniam moksleiviui.
Tai buvo Sąjūdis, kuris kaip didžiulis cunamis riedėjo per Lietuvą – ir Alytaus miestelį – griovė sienas, atgaivino istoriją, kurstė tautinius jausmus ir pakėlė tiek tautos, tiek kiekvieno žmogaus sąmoningumą į absoliučiai naujus lygius.
Alytuje buvo ne vienas Sąjūdžio susirinkimas – išgėręs tiek laisvės akimirksniu aš, kaip ir daugelis kitų, svaigstau, darėsi vis maištingesnis. Taip dabar paaiškinu savo raginimą viename iš susirinkimų nušalinti sovietinio stiliaus mokyklos direktorių. Nežiūrint į tai, kad tapau moksleivių Sąjūdžio lyderiu, po to patekau į rimtas bėdas su mokyklos autoritetu.
Senosios mokyklos direktorius siaubingai bijojo tautinio judėjimo, tačiau norėjo mane išmokyti už mano veiksmus! Jei atvirai, paskutiniais mano mokymosi metais mokykloje iš tiesų buvo nepastovaus elgesio elementas, kurį lėmė niekada anksčiau nepatirtos laisvės!
Prieš 1989 m. rugpjūčio 23 d. vietines Sąjūdžio grupes užplūdo nauja jaudulio banga. Apėmė nepaneigiamas jausmas, kad artėja prie kažko nepaprastai didelio!
Alytaus Sąjūdis kvietė visus alytiškius dalyvauti Baltijos kelyje ir – buvo užsakyti autobusai važiuoti į vidurio Lietuvą. Bet man buvo kunkuliuojantis individualizmas – norėjau, kad Baltijos kelias vyktų savaip, todėl ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą išskubėjau į vietinę autobusų stotį, kad spėčiau autobusu į Vilnių, kuris buvo įvykių epicentras. Kiek nusivyliau, kad į Vilnių važiuojantis autobusas buvo siaubingai prikimštas: daugelis važiavo į Vilnių dalyvauti ir patys būti liudininkais daug apkalbamo įvykio.
Man pasisekė, kad galėjau įsprausti į autobusą – bet kokia travestija! – Vilniuje įsiveržti į Baltijos kelią pasirodė dar sunkiau! Lietuvos sostinėje buvo daugybė žmonių, o jaudulys knibždėte knibžda šurmulio, minios žmonių, beviltiškai bandančių rasti vietą Baltijos kelyje Sąjūdžio lopšyje, Vilniuje.
Problema buvo akivaizdi – Vilniuje nebebuvo vietos visiems žmonėms susijungti ir taip vingiuotoje žmonių grandinėje. Laikrodžiui tiksint paskutinę valandą iki įvykio, minioje buvo toks aiškiai apčiuopiamas, užsitęsęs, slegiantis išgąstis, panašus į tai, kad prieš ištinkant nelaimei trūktų paskutinės valties ar lėktuvo, atsijungus nuo žmonių grandinės.
Aiškiai girdėjau susijaudinusius Sąjūdžio atstovų balsus, raginančius „perteklinius“ šokti į netoliese esančius autobusus ir „lopyti“ retesnių Baltijos kelio vietų rytiniame Vilniaus rajone.
Beveik drebėjau iš pakylėjimo ir baimės likti išmestas iš grandinės, bet puikiai tai žinojau: norėjau būti jame Vilniuje! Anksčiau buvau važinėjęs į Sąjūdžio susirinkimus ir planavau savo gyvenimą Vilniuje, tad važiuoti Baltijos keliu kur nors kitur man nebuvo prasmės.
Kadangi Gedimino kalno, pagrindinio Lietuvos sostinės įžymybės, papėdėje vis dar buvo daug daugiau žmonių, apimtų tų pačių nuogąstavimų, buvo priimtas saliamoniškas sprendimas: buvo leista lenkti, kad visi pertekliniai žmonės būtų suvaryti į eilę. .
Sveika!
Nereikia nė sakyti, kad man buvo per daug mėnulio, kad pagaliau galėčiau susikibti rankomis su kitais vingiuotame Baltijos kelio ruože geidžiamiausioje jo vietoje – Vilniuje!
Tegyvuoja Baltijos kelio prisiminimai, kurie vis dar kurstė tiek entuziazmo ir džiaugsmo. Koks puikus jausmas būti istorijos dalimi, kuri niekada nepasikartos.
