Kiekviena pastarųjų metų diena, kankinama neatsakytų klausimų, Catherine O’Sullivan kėlė vis daugiau skausmo. Jos jauniausias sūnus Džekas O’Sullivanas dingo daugiau nei prieš 12 mėnesių, kai su draugais išėjo iš vakarėlio Bristolyje. Šeima iki šiol neranda ramybės ir tebelaukia grįžtančio 22-ejų vaikino, o mama įsitikinusi – kažkas turi informacijos, kuri padėtų atsakyti į skaudžius klausimus.
Vėliau, 2024 m. kovo 20 d. ankstyvą rytą, jis buvo pastebėtas per vaizdo kameras, kai bandė išsikviesti taksi atgal į namus, 10 mylių (16,09 kilometro) už miesto. Tačiau jis taip ir nesugrįžo. Jo tėvai ir 28 metų brolis Benas vis dar neturi atsakymų, rašoma mirror.co.uk.
„Kiekviena diena yra pragaras. Neturime jokių įrodymų, kad Džeko nebėra su mumis, ir jokios informacijos, kuri leistų pasakyti, kur jis yra. Esu įstrigusi 2024 m. kovo 2 d. Sunku paaiškinti, kaip jaučiamės. Pasaulis sustoja – ir vis labiau skauda, ne mažiau“, – sako Catherine.
Dingimo nakties istorija
Dvidešimt dvejų, kai dingo, Džekas džiaugėsi grįžęs į Bristolį po istorijos studijų Ekseterio universitete ir nekantravo pradėti teisininko praktiką. Tą paskutinę naktį 1:52 val. mama nusiuntė jam SMS žinutę, klausdama, ar nenori, kad ši jį parvežtų namo, o jis atsakė, kad išsikvies taksi.
Intuityviai suprasdama, kad kažkas negerai, kai jis negrįžo, ji pranešė policijai. Jie vaizdo kamerų įrašais užfiksavo Džeką, vaikštinėjantį netoli Kamberlando baseino – vandens telkinio netoli Bristolio uosto – todėl sutelkė paieškas ten ir pasakė šeimai, kad jis greičiausiai įkrito į vandenį, nes žinojo, kad 85 proc. vyrų, dingusių prie vandens po naktinio pasilinksminimo, būtent taip ir padaro. Tačiau O’Sullivano šeima, neturėdama kūno, negali su tuo sutikti.
„Esu įsitikinusi, kad jis niekada nebuvo įkritęs į vandenį, nes policija nieko nerado. Jie nerado jo telefono ir nerado nieko, kas jam priklausė. Jie visą dėmesį sutelkė į šią versiją ir neskubėjo sekti kitų tyrimo krypčių“, – sako Catherine.
Dabar Catherine ir privačių detektyvų komanda skiria begalę valandų Džeko, kuriam dabar būtų 23-eji, paieškoms – buvo aptiktas naujas vaizdo kamerų įrašas, kuriame matyti, kaip jis 3:38 val. ryto nuėjo nuo vandens ir grįžo atgal į miesto centrą.
Jame jis matomas po to, kai policija jį paskutinį kartą pastebėjo 3:13 val. Mama taip pat matė filmuotą medžiagą, kurioje matyti, kad, nepaisant ankstyvo laiko, vietovėje buvo daug automobilių ir žmonių.
„Kažkas kažką žino. Aš išstudijavau vaizdo kamerų įrašus ir net 3:40 val. ryto pro jį važiuoja automobiliai ir vaikšto žmonės. Bristolis yra gana gyva vieta visą naktį – tai nėra atoki vietovė, kurioje nieko nevyksta.
Negaliu suprasti, kaip joks žmogus nieko nematė – net jei mes vadovaujamės policijos pasakojimu, kad jis įkrito į vandenį. Pakrantėje vaikšto žmonės. Argi jie nebūtų ko nors matę? Tiesiog atrodo nesuprantama, kad jis visiškai dingo be pėdsakų“, – tvirtina ji.
Tą dieną didžioji Bristolio dalis atsibudo nuo šalčio, kuris sutrikdė eismą keliuose, kol apie 10 val. ryto jį nuplovė lietus. Nuo to laiko metų laikai bėgo be jokių užuominų, kas nutiko Džekui.
„Aš vis dar tvirtai tikiu, kad jis įsėdo į automobilį, nes bandė išsikviesti taksi – paskutinėje jo žinutėje mums buvo parašyta, kad jis važiuoja namo taksi. Širdyje turiu tikėti, kad mes jį surasime. Nežinau, kuri motina nurašytų savo vaiką be tai patvirtinančių įrodymų. Aš dar nepasiduodu“, – sako Catherine.
Šeima neranda ramybės
Praėjusį mėnesį O’Sullivanai sulaukė skambučio iš policijos, kad Pietų Velso paplūdimyje išplautas kūnas.
„Buvau tokia prislėgta, kad vos galėjau laikyti telefoną, – prisimena Catherine. – Iš policijos pateiktos informacijos tikrai manėme, kad tai Džekas.
Aprašymas atitiko – jis buvo panašaus ūgio ir amžiaus. Tačiau jie sakė, kad negali būti tikri, kol negaus DNR analizės rezultatų. Po kelių dienų sužinojome, kad procesas net nebuvo pradėtas, ir prireikė šešių dienų, kad gautume patvirtinimą, jog tai ne jis. Tai buvo blogiausios šešios dienos mūsų gyvenime.“
O’Sullivanus persekioja lemtingosios nakties įvykiai, kurie visiems laikams pakeitė jų šeimos gyvenimą. Tačiau Avono ir Somerseto policijos vyriausiojo konsteblio padėjėja Joanne Hall norėtų, kad visuomenė dar kartą prisimintų tą naktį, nes dalykai, kurie tuo metu neatrodė reikšmingi, dabar gali atrodyti kitaip:
„Ar prisimenate, ką veikėte tą šaltą, snieguotą 2024 m. kovo dieną? – klausia ji. – Galbūt prisimenate, kad matėte kažką, kas iš pažiūros atrodė nereikšminga, bet gali būti, kad tai yra svarbi informacija, kurią mes turime žinoti. Ar prisimenate, kad ką nors matėte keliaudami, nesvarbu, ar vaikščiojote toje vietovėje, ar keliavote keliais.
Mūsų tyrimas buvo plataus masto, pasitelkti daugiau nei 30 skirtingų komandų ir organizacijų ištekliai, įskaitant kolegų iš priešgaisrinės tarnybos, HM pakrančių apsaugos tarnybos ir Nacionalinės policijos oro tarnybos (NPAS) paramą.
Be to, buvo kreiptasi nepriklausomų patarimų, paramos ir rekomendacijų į Nacionalinės nusikalstamumo agentūros ekspertus, patyrusį policijos paieškos patarėją iš kaimyninių pajėgų ir nepriklausomą okeanografą.“
„Viso šio tyrimo metu buvome atviri ir reguliariai peržiūrime įvairias hipotezes apie Džeko dingimą. Dar kartą prašome jūsų mintimis sugrįžti į praeitų metų šį laiką ir pagalvoti apie bet kokias detales, kurios gali mums padėti.“
Catherine sako, kad šeimos agoniją dar labiau sustiprina tai, kad per pastaruosius 12 mėnesių buvo paskelbta apie dešimtis dingusių ir rastų žmonių. Ji baiminasi, kad policija buvo pernelyg susitelkusi į savo vandens teoriją, kad išnagrinėtų visas galimybes.
„Policija mums pasakė, kad išsiuntė laiškus 83 transporto priemonių vairuotojams, – sako ji. – Tačiau problema ta, kad jie praleido progą.
Žmonės susisiekė su manimi ir sakė: „Aš važiavau toje vietovėje ir turiu prietaisų, vaizdo kamerą, bet, deja, ji buvo perrašyta, nes, kol man pranešė policija, buvo praėję 60 dienų“.
Baisu tai girdėti. Tai verčia galvoti „kas vyksta?“… Jaučiuosi taip, lyg stebėčiau šį košmarą per televizorių, bet, deja, toks yra mūsų gyvenimas.“
Su šeima dirbančios labdaros organizacijos „Dingę žmonės“ atstovė Chantal Korcz sako:
„Motinai, tėvams ir visiems, kurie juos myli, kiekviena akimirka atrodo kaip amžinybė. Laikui bėgant skausmas vis didėja, žinant, kad tiek daug kitų žmonių dingo be žinios ir buvo surasti, o tu vis dar lieki be atsakymų. Tas bejėgiškumo jausmas gali būti pribloškiantis, tačiau „Dingę žmonės“ esame čia tam, kad suteiktume paramą, viltį ir gelbėjimosi ratą šeimoms, beviltiškai ieškančioms savo artimųjų.“
Viena iš versijų yra ta, kad Džekas galėjo patirti smegenų sukrėtimą nukritęs nuo laiptų per vakarėlį namuose prieš išvykdamas namo išsikviesti taksi. Nors jis atrodė visiškai sveikas, Catherine, kaip mokyklos auklėtoja, turi patirties, kai berniukai po smūgio į galvą atrodo visiškai normalūs, tik po kurio laiko tampa sutrikę.
„Yra 20 000 svarų sterlingų (24101,50 eurų) atlygis, bet, be abejo, jei tai būtų įtikinę ką nors kreiptis, jis jau būtų atlikęs savo darbą“, – sako ji. Mes negalime pasiduoti. Mums tiesiog reikia ką nors sužinoti. Prašome.“
