Sergančiųjų nutukimu skaičiai pasaulyje drastiškai auga, o bene labiausiai medikus gąsdina būtent vaikų nutukimo skaičiai. Gydytojai nesibaigiantį vaiko norą valgyti net palygina su priklausomybe narkotikams ar alkoholiui, tačiau konstatuoja, kad noro nenustojamai valgyti priežastys dar nėra iki galo išaiškintos.
Nutukimu sergančiųjų skaičiai didėja visame pasaulyje – Pasaulio nutukimo federacija prognozuoja, kad iki 2035 m. vienas iš 4 žmonių sirgs nutukimu.
VUL Santaros klinikų gydytoja dietologė Žana Antonova teigė, kad nutukimo skaičiai tarp vaikų ir paauglių didėja jau pastaruosius 40 metų.
„Deja, nė viena pasaulio šalis nėra sustabdžiusi nutukimo plitimo. Šiandien Lietuvoje tai irgi labai aktuali problema – 2020–2021 m. duomenimis, 22 proc. vaikų turi antsvorio ar yra nutukę, iš jų apie 15 proc. turi antsvorio ir 7 proc. serga nutukimu. Daugiausiai tokių vaikų nuo 7 iki 17 metų amžiaus“, – nuotolinės konferencijos metu kalbėjo ji.
Svarbios pirmos 1000 dienų
Vaikų gastroenterologas prof. dr. Vaidotas Urbonas pabrėžė, kad visos ligos prasideda dar vaisiui būnant motinos įsčiose, tad neatsitiktinai kalbant apie įvairių ligų atsiradimą tiek daug dėmesio skiriama pirmoms 1000 gyvenimo dienų.
„Ne išimtis – ir nutukimas. Yra atlikta daug tyrimų, gal skiriasi skaičiai, bet daugiau mažiau yra teigiama, kad jei vaikas iki 1 metų yra nutukęs, tikimybė jam būti nutukusiam suaugus yra apie 70 proc. Aišku, tie skaičiai gali kisti, priklausomai nuo to, koks yra gydymas, kaip rūpinamasi vaiku. Bet jie kelia nerimą.
Ir tą galima paaiškinti net fiziologiškai – vaikystėje riebalų ląstelių skaičius didėja, tai vyksta iki paauglystės, po to jų skaičius nedidėja, o jos tik pučiasi. O riebalai ir kaupiasi riebalinėse ląstelėse, jos padidėja keliasdešimt kartų ir žmogus prikaupia per daug riebalų. Tiek atsargų jam nereikia ir atsiranda problemos“, – paaiškino gydytojas.
Klaidingai nutukimą laiko apsileidimu
Ž. Antonovos pastebėjimu, dažniausiai antsvoris ar nutukimas vaikui konstatuojamas nuo dvejų metų amžiaus. Ji ragino tėvelius atkreipti dėmesį, jei vaiko svoris staiga pradėjo didėti, jis priaugo svorio per labai trumpą periodą, ypač jei iki tol svoris buvo normos ribose.
Tačiau gydytojai iškart pastebėjo, kad vaikams ir suaugusiems kūno masės indeksas (KMI) matuojamas visiškai kitaip. „Pavyzdžiui, KMI 15 suaugusiam žmogui rodo išsekimą, o 5 metų vaikui tai jau yra nutukimas. Taigi jokiu būdu negalima to vertinti“, – įspėjo V. Urbonas.
Gydytoja dietologė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad visuomenėje nutukimas vis dar neretai stigmatizuojamas, laikomas vos ne apsileidimu, kas vėlgi labai apsunkina ligos diagnostiką ir gydymą.
„Nutukimas yra visame pasaulyje pripažįstama liga, kuri turi savo komplikacijas. Ir tai yra recidyvuojanti liga – gali būti arba paūmėjimas, arba svorio sugrįžimas. Įtakos nutukimo išsivystymui turi įvairūs veiksniai, būtinas supratimas, kad patarimas „mažiau valgyk ir daugiau judėk“ ne visada veikia.
Visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad tai – apsileidimas, žmogus vos ne tinginys, kuris negali susiimti. Tačiau ne vien čia esmė. Yra daug įvairių veiksnių, dėl ko vystosi nutukimas. Todėl kalbėti apie ligą kaip paties vaiko apsileidimą yra neteisinga. Juk jei žmogus suserga diabetu ar vėžiu, nėra jo kaltės, nevadiname jų cukrininkais ar vėžininkais. Lygiai taip pat ir su nutukimu – turime kalbėti apie žmogų, sergantį nutukimu“, – pažymėjo Ž. Antonova.
Medikai atkreipė dėmesį, kad nutukimu sergantys vaikai paprastai turi labai daug psichologinių problemų ir neretai tokia stigmatizacija tą psichologinę būseną dar labiau pablogina.
Priežastys nėra iki galo aiškios
V. Urbonas savo ruožtu teigė, kad, išskyrus genetinius atvejus, vis dar stokojama žinių, dėl kokių priežasčių išsivysto nutukimas.
„Mes nežinome, kodėl nutukęs žmogus taip nori valgyti. Viena iš galimų priežasčių – žarnyno mikrobiota. Didelis sujudimas buvo, kai prieš beveik 20 metų liesoms pelėms persodino nutukusios pelės išmatas ir ta liesa pelė pradėjo be sustojimo valyti ir tapo nutukusi. Tada pagalvoji, kad štai padarysime perversmą, pakeisime žarnyno mikrobiotą.
Ar išties galima tą padaryti? Šiandien atsakymo nėra. Bet yra tokių istorijų, kai moteriai, sergančiai rimta žarnyno liga, persodino dukros išmatas, moteris pasveiko nuo labai sunkios žarnyno ligos, nemirė, bet po ji nutuko. O jos dukra buvo nutukusi. Tai ar šitai sąlygojo? Galbūt, tai yra pavieniai atvejai.
Tad šiandien, deja, dar negalime atsakyti, kodėl atsiranda nevaldomas didelis noras valgyti. Aišku, užsisuka ratas, kai tu valgai saldžiai, bet būna, kad toje pačioje šeimoje visi valgo tą patį, ir vienas yra nutukęs kaip tėtis ar mama, o kitas – nenutukęs. Kodėl taip nutinka, priežasčių daug, bet visi supranta – nevalgysi tiek, nebūsi storas“, – komentavo profesorius.
Gydosi visa šeima
Gydytojai pažymi, kad sergant nutukimu numesti svorį yra labai lengva, bet kur kas sunkiau jį išlaikyti. Juo labiau vaikams ir paaugliams nėra taikomos dietos, mat jos yra neveiksmingos.
„Labai svarbu, kad mityba būtų tokia, kad žmogus galėtų ne sukandęs dantis ją tęsti, bet su ja gyventi visą gyvenimą“, – pastebėjo V. Urbonas.
Jis pažymėjo, kad visada koja kojon su sveika mityba turėtų eiti ir fizinis aktyvumas. Trečias dalykas yra aplinkos, šeimos valgymo įpročių ir kitų dalykų keitimas.
„Visų pirma reikia suvokti, kad gydosi visa šeima. Tos šeimos, kurios sako, kad štai vienam duosime tokį maistą, o mes valgysime kitą, tai yra sadizmas, o ne gydymas. Visi turi tam pasiryžti. (…) Bet tėvai dažnai linkę nusileisti vaiko norui, pamiršdami, kad nutukimas yra liga.
Ją iš dalies būtų tai galima palyginti su priklausomybe narkotikams ar alkoholiui. Žmogus iš esmės žino, kad yra priklausomas nuo tų medžiagų, bet negali susilaikyti ir tik kitas iš šono gali jam padėti. Ir tik vienetai yra labai stiprūs žmonės, kurie patys gali atsikratyti priklausomybės, šiuo atveju – priklausomybės nuo padidinto maisto kiekio“, – kalbėjo vaikų gastroenterologas.
Dažnam užkandžiavimui – ne
Ž. Antonova pastebėjo, kad dažnai tėvai ateina pas gydytoją norėdami stebuklingos lazdelės, kad svoris nedidėtų.
„Iš esmės čia galioja paprastos sveikatai palankios mitybos rekomendacijos. Yra svarbūs tokie klausimai kaip tai, kada aš valgau, ką valgau, kiek valgau, kur valgau ir kaip valgau. Svarbus yra reguliarus valgymas tam, kad būtų išvengta nuolatinio užkandžiavimo.
Vaikams iki 12 metų yra rekomenduojama valgyti ne daugiau 5 kartų per dieną. 3 pagrindiniai valgymai yra būtini – pusryčiai, pietūs, vakarienė. Priklausomai nuo dienos užimtumo dar galėtų būti vienas didesnis užkandis arba du mažesni – priešpiečiai ir pavakariai“, – patarė gydytoja dietologė.
Turi teikti ne tik energijos, bet ir medžiagų
Pašnekovė akcentavo, kad reikėtų rinktis tokius produktus, kurie būtų maistingi – atneštų ne tik energijos, sotumo jausmą, bet ir įvairių maistinių medžiagų, kurių per dieną organizmui reikia virš 40-ies.
„Reikia užtikrinti, kad vaiko racione būtų pakankamas kiekis sudėtinių angliavandenių, tai – tai pilno grūdo gaminiai, kurie taip pat yra skaidulų šaltinis, toliau – baltymai (mėsa, liesesnė paukštiena, pieno produktai, kiaušiniai) ir gerieji riebalai, tai augalinės kilmės riebalai, pavyzdžiui, alyvuogių ar linų sėmenų aliejaus pagrindu.
Santykis arba maisto kiekis priklauso nuo vaiko amžiaus – kuo jis mažesnis, maisto reikia mažiau, kuo didesnis – daugiau. Dar labai svarbu užtikrinti, kad vaikas kasdien gautų pakankamą kiekį daržovių, ko išties šiandien vaikų racione trūksta. Taip pat pasirūpinti vaisiais ir pakankamu skysčių kiekiu – vandeniu, nes visa kita yra maistas. Apie 30 proc. nutukimo yra susiję su vaisvandenių vartojimu“, – vardijo Ž. Antonova.
Paklausta, ką daryti su nesveiku maistu, dėl kurio tėvams dažniausiai tenka kovoti su savo atžalomis, gydytoja sakė vengianti skirstyti maistą į gerą ir blogą, į draudžiamą ir primygtinai privalomą:
„Šis maistas visada yra šalia mūsų, bet čia svarbiausia išmokti parinkti teisingą santykį, kad sveikatai palankių maisto produktų vaiko racione būtų daugiau. O to maisto, kuris vaikui teikia malonumo, būtų rečiau arba tam tikromis progomis.“
Maistas neturi būti „ant akių“
V. Urbonas vis tik laikėsi griežtesnio požiūrio ir jau gydant nutukimą patarė nedaryti jokių išimčių.
„Jei kalbame apie profilaktiką, žinant, kad vienas ar abu tėvai nutukę, tada galima „žaisti“. Bet kai gydai nutukimą, yra griežtos taisyklės. Panašiai kai su alkoholiku – negalima vartoti nė mažiausio kiekio alkoholio.
Apskritai labai svarbu, kad maistas nebūtų „ant akių“ – nebūtų taip, kad vaikas ėjo pro šalį, pasiėmė kokią kriaušę ar bananą. Vaisiai, uogos yra pakankamai kaloringi, medus, pavyzdžiui, yra kaloringesnis nei cukrus, jis turi daugiau fruktozės, kuri riebalais virsta greičiau nei cukrus, kuriame yra pusė gliukozės ir pusė fruktozės.
„Visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad tai – apsileidimas, žmogus vos ne tinginys, kuris negali susiimti. Tačiau ne vien čia esmė. Yra daug įvairių veiksnių, dėl ko vystosi nutukimas.“
Taip pat prieš maistą reikėtų išgerti stiklinę vandens, valgyti neskubant, nes labai dažnai valgoma gabalais, o reikia gerai sukramtyti. Esant alkiui mes greičiau prikrauname skrandį, nei ateina apetito sumažėjimas. Žmogus persiryja ir tik po kokio pusvalandžio tai supranta“, – kalbėjo gydytojas gastroenterologas.
Taip pat jis patarė maistą dėti į mažesnę lėkštę – tada vizualiai atrodo, kad suvalgoma daugiau. Nereikėtų daryti ir ilgų pertraukų tarp valgymų, nes tada peralkstama ir persivalgoma.
Ne laikas gydyti, kai jau reikia šuntuoti kraujagysles
Gydytojai apgailestavo, kad vaikams toli gražu nerūpi galimos nutukimo komplikacijos ateityje, nors jos gali būti labai skaudžios. Pirmiausia ši liga „kerta“ per nuotaiką, vystosi depresija.
Tačiau nieko nesiimant viskas rimtėja – vystosi metabolinis sindromas, antro tipo cukrinis diabetas, hipertenzija, pakinta riebalų kiekis kraujyje, tad atsiranda daug vadinamojo blogojo cholesterolio, taip pat gresia sąnarių problemos.
„Nukentėti gali beveik visi organai. Kuo nutukimas didesnis, tuo problemų daugiau ir sunkiau gydyti. Ne laikas pradėti gydytis tada, kai jau reikia šuntuoti kraujagysles, kai jau yra toli pažengusios komplikacijos, turi suriebėjusias kepenis, dėl to atsiradusį kepenų uždegimą ir nepakankamumą, dėl ko jas gali reikėti persodinti. Apie gydymą reikėjo pradėti galvoti prieš 10 metų“, – konstatavo profesorius.
