Nors vasarą žmonės iš televizijos dažniausiai ilsisi, kaupia jėgas naujam rudens sezonui, intelektinių laidų vedėjui ir prodiuseriui Arūnui Valinskui nėra kada ilsėtis. Jo namuose laukia visas zoologijos sodas. Arūnas kartu su žmona Inga augina keturis šunis, tris kates, dvi papūgas, tris alpakas ir būrį akvariumo žuvyčių.
Vietoj signalizacijos – papūgos
Kai Inga ir Arūnas grįžta į namus, garsiausiai juos pasitinka dvi papūgos. Viena jų yra Aleksandra (vardą gavo pagal savo veislę), ją Arūnui padovanojo žmona. „Kai tu mane užknisi ir aš nebenorėsiu su tavimi šnekėti, – įteikdama dovaną šmaikštavo ji, – galėsi kalbėtis su papūga.“ Kita čiauškutė – Nimfinė papūgėlė, arba korela, – tai laidos „KK2“ dovana. Abu paukščiai gyvena atskiruose narvuose namų oranžerijoje ir per stiklą mato visas įėjimo duris.
„Šunys dar nieko nepastebi, o papūgos, jei tik atsiranda svetimas žmogus ar atsidaro vartai, jau ima kelti didžiausią triukšmą“, – pasakoja laidų vedėjas.
Prieš kurį laiką garsiai nuskambėjo linksma istorija, kaip Valinskų papūgos puikiai mėgdžioja laidinio telefono skambėjimą ir taip apgaudinėja savo šeimininkus. A. Valinsko teigimu, šiuo metu telefono garsas išjungtas, tad papūgos turi ieškoti naujų priežasčių savo kasdienėms išdaigoms.
„Jos tarsi signalizacija. Kadangi šunų vedžioti nereikia – rytais juos tiesiog išleidžiame pabėgioti po teritoriją, tad grįžę jie atsistoja prie laukinių durų ir trypia. Tuomet įsijungia papūgų signalizacija“, – juokiasi pašnekovas.
Papūgų laisvai skraidyti po namus jis nepaleidžia. „Jei tik paleisi, gali būti bėdos. Na tai kas, kad šunys ar katės jas pažįsta, bet jei sučiuptų, nespėtum nė mirktelėti – kaipmat sudorotų“, – įsitikinęs Arūnas.
Augina taikias žuvytes
Paklaustas, ar dvi rėksnės namuose netrukdo ramiai gyventi, A. Valinskas nusistebi: „Tai kad mes su Inga apie tai negalvojame. Lygiai taip pat, kaip ir apie didžiulį, 1 000 l talpos akvariumą. Juk nekeli sau klausimo – reikalingos tos žuvytės ar ne. Tiesiog jos yra, ir tiek. Vienu gyvūnu namuose daugiau ar mažiau – dabar jau jokio skirtumo“, – šypsosi pašnekovas. Jo nuomone, ne gyvūnai, o juodu su Inga pas juos gyvena.
Visą zoologijos sodą namuose turintis A. Valinskas tiki, kad gyvūnai moko atsakomybės ir žmogiškumo.
„Žmogus, kad ir koks būtų, dažnai žiūri, kas jam naudinga, ypač santykiuose su kitu žmogumi. Gyvūnai neturi tokio dalyko. Jie moko atsakomybės ir žmogiškumo“, – aiškina savo gyvenimo filosofiją TV laidų prodiuseris ir vedėjas.
Kažkada A. Valinsko akvariume siautė plėšrieji ciklidai. Dabar, pasak jo, yra etapas, kai norisi grožėtis smulkesnėmis ir taikesnėmis žuvytėmis – danijomis, barbusais ir kt. Jos ne tokios spalvotos, bet užtai labai judrios, gyvybingos.
Pirmasis Arūno akvariumas buvo 3 l talpos stiklainis su gupijomis. Paskui augino vietines žuvytes, pagautas upelyje ar ežere. „Ypač man patiko tokios labai įdomios dyglės…“ – prisipažįsta jis.
Prižiūrėti akvariumą, šerti žuvytes šiuo metu yra vien jo galvos skausmas.
Gal atsisėdęs prie gyvo televizoriaus intelektinių žaidimų kūrėjas galvoja klausimus „Auksinio proto“ laidoms? Pasirodo, darbo reikalams jis turi kitą mėgstamą kampelį.
Šunims – skandinaviški vardai
Paklaustas, ar vaikystėje, kaip ir kiekvienas vaikas, svajojo apie šunį, Arūnas pareiškia: „Man nereikėjo apie jį svajoti. Kiek save pamenu, mes visą laiką turėjome šunį. Kadangi gyvenome kaime, jo vieta buvo pre būdos. Vienas, pamenu, labai uodegą mėgo vizginti, tai jį pavadinome Vizgiumi. Iki šių dienų daugiau niekur nesu girdėjęs tokio vardo.“
Šiuo metu Valinskų valdose gyvena keturi šunys. Vienas jų, Arūno žodžiais, įsūnytas – rastas ant kelio ir parsivežtas namo. Jis gyvena pas A. Valinskų ūkio prižiūrėtojus. Kiti visada pasitinka po darbų grįžtančius šeimininkus. Šunims draugiją palaiko vienas iš trijų čia gyvenančių katinų. Paklaustas, ką reiškia jo kažkada viešai pasakyti žodžiai: „Šiaip tai mus su Inga laiko turtas ir šunys…“, garsus vyras nesutrinka. Atšauna, kad jeigu žmogus gali ironiškai žiūrėti į savo gyvenimą, vadinasi, viskas su juo yra gerai. „Svarbiausia, – priduria jis, – kad žmonės turėtų gerą humoro jausmą ir suprastų, kas tuo norėta pasakyti.“
Pasak Arūno, jų zoologijos sode nedaug grynaveislių augintinių – tik Bengalijos katė ir mopsų veislės kalytė Frėja (vardas pasiskolintas iš skandinavų deivės). Buvo laikas, kai Frėja turėjo romaną su jorkšyru Sinko (cinco – liet. penki) – buvusiu Valinskų augintiniu, šiuo metu jau iškeliavusiu į šunų dausas. Iš didžios meilės gimė Frėjos ir Sinko sūnus, gavęs taip pat skandinavišką vardą – Fenris. (Skandinavų mitologijoje Fenris yra milžiniškas vilkas, chtoninė pabaisa – aut. past.)
Kas sugalvoja Valinskų šunims tokius netradicinius vardus? Pasirodo, vyresnėlis A. Valinsko sūnus Arūnas, kuriam be galo rūpi skandinavų mitologija. „Fenrį dažnai vadiname tiesiog mopšyru. Jis toks mielas lepečkojis – jo kūnas plaukuotas ir mopsiška nosis. Kas jį pamato, išsyk pradeda šypsotis ir tiesti ranką norėdamas paglostyti“, – tikina jo šeimininkas.
Mopsė Frėja buvo pirkta Valinskų vyresnėliui Arūnui, o jaunėlis Šarūnas, nuvykęs į prieglaudą, taip pat išsirinko sau keturkojį draugužį, panašų į smulkų dalmatiną, tik su ilgesniais plaukais. Pavadino jį Popsu.
Pasidaliję įtakos zonomis
A.Valinskas juokiasi, kad apie naujus savo namų augintinius jis dažniausiai sužino paskutinis. „Taip buvo ir su Bengalijos kate. Pareinu vieną dieną namo ir girdžiu – kniaukia… Tuomet sūnus prisipažino, kad draugai pasiūlė, o jis ir paėmė.“
Bengalijos katė, anot laidų prodiuserio, labai savarankiška. Jai nieko neįsakysi: jei norės, pati ateis pasimeilinti. Bengalės gauja yra šunys, su kuriais paprastai ji siaučia kieme ir kur yra jų teritorija.
Kitos dvi katės Valinskų parsivežtos iš Nidos. Ten pramogų pasaulio garsenybės turi savo namą, leidžia vasaras. „Sykį viena katė vis vaikščiojo aplinkui, mes ją pašerdavome, o vienąkart žiūrime – ant mūsų kėdės ji sunešusi gal keturis ar penkis kačiukus. Vaikus paliko, o pati išmovė pas kavalierius. Mes su Inga puolėme skambinti savo kolegoms ir derinti reikalus. Tris išdalijome pakeliui į Vilnių, o du parsivežėme namo. Vadiname juos Nidos rainaisiais, nors iš tiesų jie turi vardus – Nida ir Naglis“, – pasakoja A. Valinskas.
Visi šeimos augintiniai turi savo įtakos zonas. Štai Bengalijos katė išeina į kiemą tik tuomet, kai šunys ją gina nuo Nidos katinų. „Žodžiu, kiekvienas pas mus turi savo chebrą. Kaip ir alpakos – turbūt egzotiškiausi mūsų zoologijos sodo gyvūnai“, – šypsosi jis.
Alpakos – sūnaus Arūno noras
Kad alpakos atsirastų, reikėjo specialaus pasiruošimo. Teko aptverti sklypą tvora, suręsti namuką. Auginti šiuos mielus gyvūnus sugalvojo Valinskų vyresnėlis sūnus Arūnas. Ketverius metus jis buvo profesionalus karys. Pagal sutartį tarnavo kariuomenėje ir dalyvavo ne vienoje kovinėje misijoje. Vienos jų metu turėjo laisvą minutę prie kompiuterio ir… lyg tyčia puslapis užstrigo ties alpakomis. Paguglinęs, kaip jas auginti ir kuo jos vertingos, Arūnas visus misijose uždirbtus pinigus investavo į dvi alpakas. Parsivežė vaikingas pateles. Metams bėgant iš dviejų atsirado net dvylika!
Anot A. Valinsko, šiuo metu iš viso didelio būrio likusios trys. Kitos parduotos. „Žmonės tikrai labai jomis domisi, bet po vieną alpakų negali parduoti. Tai socialūs gyvūnai, todėl reikia jas auginti po kelias. Turime ir patiną. Jis uždarytas tvartelyje. Su patelėmis bendrauja, nosimis glaustosi, bet sueiti negali“, – veda virtualią ekskursiją pašnekovas.
Alpakos – įdomūs gyvūnai
Anot A. Valinsko, alpakos – labai įdomūs gyvūnai. Jų tėvynė – Pietų Amerika. Gyvena aukštai kalnuose, kur būna ir iki 35 °C šalčio, todėl jiems mūsų klimatas nešaltas. „Poruojasi ne stovėdamos, o gulėdamos. Įdomiausia, kad kai alpakos atsiveda mažylių, tai daro maždaug tarp 10–11 val. dienos. Nes toks jų biologinis laikrodis“, – aiškina jis.
Paklaustas, kuo jų šeimą džiugina būtent alpakos, laidų kūrėjas mini daugybę šių gyvūnų pranašumų. „Kai grįžti namo, jos tave pasitinka. Gali paglostyti švelnią jų vilną. Be to, kiekvienos skirtingas charakteris. Viena drąsuolė ir vedlė, kita bailiukė, trečia labai smalsi. Kai pas mane į svečius atvažiuoja Žilvinas Žvagulis, jis atsisėda lauke su puodeliu kavos ar arbatos ir tiesiog žiūri į jas“, – pasakoja A. Valinskas.
Vyras atvirauja, kad šią vasarą jų alpakos žada atostogauti pas Ž. Žvagulio sūnų Ąžuolą. „Žinau, kad prie namų jis turi didžiulę teritoriją, kur irgi nori auginti alpakas. Ten yra ir naminių paukščių, ir ožkų, tai, matyt, Ąžuolas nori pažiūrėti, ar pritaptų prie jų ūkio dar ir alpakos. Kodėl gi ne? Tai labai draugiški gyvūnai. Su mūsiškėmis puikiai sutaria tiek šunys, tiek ir katės“, – aiškina jis.
Ar nesunku prižiūrėti alpakas – juk reikia ir vilną kirpti, ir pedikiūrus ir manikiūrus daryti? „Nagus joms vaikai patys nukarpo, tik vienas turi kirpti, o kitas palaikyti“, – pasakoja A. Valinskas. Taip pat kartą per metus alpakoms reikia kirpti vilną. Paprastai gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Nukirptos vilnos Valinskai neišmeta, ją kaupia dėl puikios kokybės ir išskirtinių savybių. Sykį vežė iš alpakų vilnos daryti antklodžių. „Išėjo gal dešimt ar dvylika. Užteko ne tik mums, bet ir dovanoms liko“, – džiaugiasi laidų vedėjas.
Kai Inga ir Arūnas grįžta į namus, garsiausiai juos pasitinka dvi papūgos. Viena jų yra Aleksandra (vardą gavo pagal savo veislę), ją Arūnui padovanojo žmona. „Kai tu mane užknisi ir aš nebenorėsiu su tavimi šnekėti, – įteikdama dovaną šmaikštavo ji, – galėsi kalbėtis su papūga.“ Kita čiauškutė – Nimfinė papūgėlė, arba korela, – tai laidos „KK2“ dovana. Abu paukščiai gyvena atskiruose narvuose namų oranžerijoje ir per stiklą mato visas įėjimo duris.
„Šunys dar nieko nepastebi, o papūgos, jei tik atsiranda svetimas žmogus ar atsidaro vartai, jau ima kelti didžiausią triukšmą“, – pasakoja laidų vedėjas.
Prieš kurį laiką garsiai nuskambėjo linksma istorija, kaip Valinskų papūgos puikiai mėgdžioja laidinio telefono skambėjimą ir taip apgaudinėja savo šeimininkus. A. Valinsko teigimu, šiuo metu telefono garsas išjungtas, tad papūgos turi ieškoti naujų priežasčių savo kasdienėms išdaigoms.
„Jos tarsi signalizacija. Kadangi šunų vedžioti nereikia – rytais juos tiesiog išleidžiame pabėgioti po teritoriją, tad grįžę jie atsistoja prie laukinių durų ir trypia. Tuomet įsijungia papūgų signalizacija“, – juokiasi pašnekovas.
Papūgų laisvai skraidyti po namus jis nepaleidžia. „Jei tik paleisi, gali būti bėdos. Na tai kas, kad šunys ar katės jas pažįsta, bet jei sučiuptų, nespėtum nė mirktelėti – kaipmat sudorotų“, – įsitikinęs Arūnas.
Augina taikias žuvytes
Paklaustas, ar dvi rėksnės namuose netrukdo ramiai gyventi, A. Valinskas nusistebi: „Tai kad mes su Inga apie tai negalvojame. Lygiai taip pat, kaip ir apie didžiulį, 1 000 l talpos akvariumą. Juk nekeli sau klausimo – reikalingos tos žuvytės ar ne. Tiesiog jos yra, ir tiek. Vienu gyvūnu namuose daugiau ar mažiau – dabar jau jokio skirtumo“, – šypsosi pašnekovas. Jo nuomone, ne gyvūnai, o juodu su Inga pas juos gyvena.
Visą zoologijos sodą namuose turintis A. Valinskas tiki, kad gyvūnai moko atsakomybės ir žmogiškumo.
„Žmogus, kad ir koks būtų, dažnai žiūri, kas jam naudinga, ypač santykiuose su kitu žmogumi. Gyvūnai neturi tokio dalyko. Jie moko atsakomybės ir žmogiškumo“, – aiškina savo gyvenimo filosofiją TV laidų prodiuseris ir vedėjas.
Kažkada A. Valinsko akvariume siautė plėšrieji ciklidai. Dabar, pasak jo, yra etapas, kai norisi grožėtis smulkesnėmis ir taikesnėmis žuvytėmis – danijomis, barbusais ir kt. Jos ne tokios spalvotos, bet užtai labai judrios, gyvybingos.
Pirmasis Arūno akvariumas buvo 3 l talpos stiklainis su gupijomis. Paskui augino vietines žuvytes, pagautas upelyje ar ežere. „Ypač man patiko tokios labai įdomios dyglės…“ – prisipažįsta jis.
Prižiūrėti akvariumą, šerti žuvytes šiuo metu yra vien jo galvos skausmas.
Gal atsisėdęs prie gyvo televizoriaus intelektinių žaidimų kūrėjas galvoja klausimus „Auksinio proto“ laidoms? Pasirodo, darbo reikalams jis turi kitą mėgstamą kampelį.
Sargės: pasak A. Valinsko, dvi papūgos, dovanotos žmonos ir laidos „KK2“, gyvena jų namų oranžerijoje ir tarnauja kaip signalizacija. / A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr.
Šunims – skandinaviški vardai
Paklaustas, ar vaikystėje, kaip ir kiekvienas vaikas, svajojo apie šunį, Arūnas pareiškia: „Man nereikėjo apie jį svajoti. Kiek save pamenu, mes visą laiką turėjome šunį. Kadangi gyvenome kaime, jo vieta buvo pre būdos. Vienas, pamenu, labai uodegą mėgo vizginti, tai jį pavadinome Vizgiumi. Iki šių dienų daugiau niekur nesu girdėjęs tokio vardo.“
Šiuo metu Valinskų valdose gyvena keturi šunys. Vienas jų, Arūno žodžiais, įsūnytas – rastas ant kelio ir parsivežtas namo. Jis gyvena pas A. Valinskų ūkio prižiūrėtojus. Kiti visada pasitinka po darbų grįžtančius šeimininkus. Šunims draugiją palaiko vienas iš trijų čia gyvenančių katinų. Paklaustas, ką reiškia jo kažkada viešai pasakyti žodžiai: „Šiaip tai mus su Inga laiko turtas ir šunys…“, garsus vyras nesutrinka. Atšauna, kad jeigu žmogus gali ironiškai žiūrėti į savo gyvenimą, vadinasi, viskas su juo yra gerai. „Svarbiausia, – priduria jis, – kad žmonės turėtų gerą humoro jausmą ir suprastų, kas tuo norėta pasakyti.“
Pasak Arūno, jų zoologijos sode nedaug grynaveislių augintinių – tik Bengalijos katė ir mopsų veislės kalytė Frėja (vardas pasiskolintas iš skandinavų deivės). Buvo laikas, kai Frėja turėjo romaną su jorkšyru Sinko (cinco – liet. penki) – buvusiu Valinskų augintiniu, šiuo metu jau iškeliavusiu į šunų dausas. Iš didžios meilės gimė Frėjos ir Sinko sūnus, gavęs taip pat skandinavišką vardą – Fenris. (Skandinavų mitologijoje Fenris yra milžiniškas vilkas, chtoninė pabaisa – aut. past.)
Kas sugalvoja Valinskų šunims tokius netradicinius vardus? Pasirodo, vyresnėlis A. Valinsko sūnus Arūnas, kuriam be galo rūpi skandinavų mitologija. „Fenrį dažnai vadiname tiesiog mopšyru. Jis toks mielas lepečkojis – jo kūnas plaukuotas ir mopsiška nosis. Kas jį pamato, išsyk pradeda šypsotis ir tiesti ranką norėdamas paglostyti“, – tikina jo šeimininkas.
Mopsė Frėja buvo pirkta Valinskų vyresnėliui Arūnui, o jaunėlis Šarūnas, nuvykęs į prieglaudą, taip pat išsirinko sau keturkojį draugužį, panašų į smulkų dalmatiną, tik su ilgesniais plaukais. Pavadino jį Popsu.
Ypatingi: mopsų veislės kalytė Frėja ir mopšyras Fenris pavadinti vardais iš skandinavų mitologijos, mat vienas iš Arūno sūnų itin ja domisi./ A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr.
Pasidaliję įtakos zonomis
A.Valinskas juokiasi, kad apie naujus savo namų augintinius jis dažniausiai sužino paskutinis. „Taip buvo ir su Bengalijos kate. Pareinu vieną dieną namo ir girdžiu – kniaukia… Tuomet sūnus prisipažino, kad draugai pasiūlė, o jis ir paėmė.“
Bengalijos katė, anot laidų prodiuserio, labai savarankiška. Jai nieko neįsakysi: jei norės, pati ateis pasimeilinti. Bengalės gauja yra šunys, su kuriais paprastai ji siaučia kieme ir kur yra jų teritorija.
Kitos dvi katės Valinskų parsivežtos iš Nidos. Ten pramogų pasaulio garsenybės turi savo namą, leidžia vasaras. „Sykį viena katė vis vaikščiojo aplinkui, mes ją pašerdavome, o vienąkart žiūrime – ant mūsų kėdės ji sunešusi gal keturis ar penkis kačiukus. Vaikus paliko, o pati išmovė pas kavalierius. Mes su Inga puolėme skambinti savo kolegoms ir derinti reikalus. Tris išdalijome pakeliui į Vilnių, o du parsivežėme namo. Vadiname juos Nidos rainaisiais, nors iš tiesų jie turi vardus – Nida ir Naglis“, – pasakoja A. Valinskas.
Visi šeimos augintiniai turi savo įtakos zonas. Štai Bengalijos katė išeina į kiemą tik tuomet, kai šunys ją gina nuo Nidos katinų. „Žodžiu, kiekvienas pas mus turi savo chebrą. Kaip ir alpakos – turbūt egzotiškiausi mūsų zoologijos sodo gyvūnai“, – šypsosi jis.
Alpakos – sūnaus Arūno noras
Kad alpakos atsirastų, reikėjo specialaus pasiruošimo. Teko aptverti sklypą tvora, suręsti namuką. Auginti šiuos mielus gyvūnus sugalvojo Valinskų vyresnėlis sūnus Arūnas. Ketverius metus jis buvo profesionalus karys. Pagal sutartį tarnavo kariuomenėje ir dalyvavo ne vienoje kovinėje misijoje. Vienos jų metu turėjo laisvą minutę prie kompiuterio ir… lyg tyčia puslapis užstrigo ties alpakomis. Paguglinęs, kaip jas auginti ir kuo jos vertingos, Arūnas visus misijose uždirbtus pinigus investavo į dvi alpakas. Parsivežė vaikingas pateles. Metams bėgant iš dviejų atsirado net dvylika!
Anot A. Valinsko, šiuo metu iš viso didelio būrio likusios trys. Kitos parduotos. „Žmonės tikrai labai jomis domisi, bet po vieną alpakų negali parduoti. Tai socialūs gyvūnai, todėl reikia jas auginti po kelias. Turime ir patiną. Jis uždarytas tvartelyje. Su patelėmis bendrauja, nosimis glaustosi, bet sueiti negali“, – veda virtualią ekskursiją pašnekovas.
Alpakos – įdomūs gyvūnai
Anot A. Valinsko, alpakos – labai įdomūs gyvūnai. Jų tėvynė – Pietų Amerika. Gyvena aukštai kalnuose, kur būna ir iki 35 °C šalčio, todėl jiems mūsų klimatas nešaltas. „Poruojasi ne stovėdamos, o gulėdamos. Įdomiausia, kad kai alpakos atsiveda mažylių, tai daro maždaug tarp 10–11 val. dienos. Nes toks jų biologinis laikrodis“, – aiškina jis.
Paklaustas, kuo jų šeimą džiugina būtent alpakos, laidų kūrėjas mini daugybę šių gyvūnų pranašumų. „Kai grįžti namo, jos tave pasitinka. Gali paglostyti švelnią jų vilną. Be to, kiekvienos skirtingas charakteris. Viena drąsuolė ir vedlė, kita bailiukė, trečia labai smalsi. Kai pas mane į svečius atvažiuoja Žilvinas Žvagulis, jis atsisėda lauke su puodeliu kavos ar arbatos ir tiesiog žiūri į jas“, – pasakoja A. Valinskas.
Vyras atvirauja, kad šią vasarą jų alpakos žada atostogauti pas Ž. Žvagulio sūnų Ąžuolą. „Žinau, kad prie namų jis turi didžiulę teritoriją, kur irgi nori auginti alpakas. Ten yra ir naminių paukščių, ir ožkų, tai, matyt, Ąžuolas nori pažiūrėti, ar pritaptų prie jų ūkio dar ir alpakos. Kodėl gi ne? Tai labai draugiški gyvūnai. Su mūsiškėmis puikiai sutaria tiek šunys, tiek ir katės“, – aiškina jis.
Ar nesunku prižiūrėti alpakas – juk reikia ir vilną kirpti, ir pedikiūrus ir manikiūrus daryti? „Nagus joms vaikai patys nukarpo, tik vienas turi kirpti, o kitas palaikyti“, – pasakoja A. Valinskas. Taip pat kartą per metus alpakoms reikia kirpti vilną. Paprastai gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje. Nukirptos vilnos Valinskai neišmeta, ją kaupia dėl puikios kokybės ir išskirtinių savybių. Sykį vežė iš alpakų vilnos daryti antklodžių. „Išėjo gal dešimt ar dvylika. Užteko ne tik mums, bet ir dovanoms liko“, – džiaugiasi laidų vedėjas.
Žoliapjovės: iš dvylikos alpakų šiuo metu Valinskų zoologijos sode likusios tik trys, bet ir jų užtenka kiemo žolei nuskabyti./ A. Valinsko asmeninio archyvo nuotr.
Gyvatės namuose nepakęstų
Pasidomėjus, kodėl Valinskų zoologijos sode nėra nieko iš šaltakraujų gyvūnų, Arūnas ima vardyti: „Ko tik mes neauginome: ir žiurkėnus, ir žiurkes, ir vėžlį, net tritonus, bet jei Ingai parneščiau žaltį, išmestų mane kartu su juo iš namų. Ji į gyvates net žiūrėti negali. Sykį abu dalyvavome laidoje „Galvok“. Tai ten kaip atsakymą į studiją atnešė pitoną. Užsidėjau jį ant kaklo. Kai tai pamatė Inga, jai rimtai ėmė darytis bloga…“ – su šypsena pamena A. Valinskas.
Ateityje jis dar norėtų auginti dumbliašoklius. Kadangi namuose yra dar vienas tuščias akvariumas, jame Arūnas padarytų salelių su vandeniu ir augintų šias keistas žuvis. „Jos gali gyventi tiek vandenyje, tiek ir sausumoje. Labai įdomūs padarai… Po dumblą šokinėja“, – susižavėjęs pasakojo pašnekovas.
Ar jis drįstų žmonai dovanoti dar kokį nors gyvūną, kurių ir taip namuose į valias? Vyras spėja, kad Inga turbūt supyktų, jei gautų dovanų, tarkim, veislinį šunį. Jai kur kas mielesni prieglaudėlių augintiniai. Tik Inga tyčia stengiasi į jas nevažiuoti, nes bijo, kad į namus gali grįžti su pilna bagažine keturkojų.
Kas garsiai pramogų pasaulio porai padeda rūpintis visu zoologijos sodu? Drauge gyvenantis jaunėlis sūnus su savo antrąja puse. Kai Inga ir Arūnas kur nors tolėliau išvyksta, gyvūnų priežiūros rūpesčiai krinta ant jų pečių. Jei atostogauja visi drauge, augintiniais pasirūpina prižiūrėtojai, gyvenantys Valinskų name.
