Ispanija pajudėjo pirmyn su pensijų reformomis, tarp kurių yra ginčytinas pasiūlymas, pažadėtas pensininkams: priversti jaunesnius žmones mokėti daugiau, rašo „Financial Times“.
Kol Prancūzija priešinasi planams pavėlinti pensinį amžių nuo 62-ejų iki 64-erių metų, Ispanijoje pensinis amžius jau ne vieną dešimtmetį yra nusistovėjęs ties 65-erių metų riba, todėl šalis ieško kitų būdų, kaip sustiprinti girgždančią pensijų sistemą, nenuskriaudžiant tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus piliečių.
Panaikinusi 2013 m. reformas, kurios tapo politiškai netoleruotinos dėl dabartinių pensijų mažinimo, Ispanijos socialistų vadovaujama vyriausybė paprašė įstatymų leidėjų patvirtinti naują paketą, kuriame reikalaujama daugiau iš jaunosios kartos.
Ispanijos pensijų ministras José Luisas Escrivá sako, kad ispanų priemonės bus tarsi atsitraukimas nuo „tradicinės pensijų reformos paradigmos“, skirtingai nuo prancūziškų pokyčių. Pavyzdžiui, prancūzų siekė pavėlinti pensinį amžių ispanų ministras pavadino atgyvenusiu metodu.
Jau anksčiau patvirtinusi priemones, kurių vengia Prancūzija, Ispanija dabar į pensijoms skiriamą biudžetą sieks pritraukti lėšas iš įmonių ir darbuotojų, ypač gaunančių didžiausias pajamas. Šie pinigai bus panaudoti socialinei nelygybei mažinti, pavyzdžiui, moterims, kurios atsisakė darbo vardan vaikų priežiūros ir patyrė neigiamą poveikį pensijai.
„Sukūrėme pajamas generuojančias priemones, kurios sustiprins sistemą, kad galėtume finansuoti papildomą išlaidų padidinimą“, – „Financial Times“ sakė J. L. Escrivá.
Tačiau daug ginčų sukėlė vienas pajamų šaltinis, vadinamas „kartų nuosavybės mechanizmu“. Nors jos pavadinimas suponuoja apie turto perskirstymą iš vyresnio amžiaus žmonių jaunesniems, iš tikrųjų tai reiškia, kad dirbantys žmonės turės daugiau prisidėti prie socialinės apsaugos sistemos.
„Dauguma ekspertų mano, kad šio mechanizmo pavadinimas yra iškreiptas. Tačiau yra priešingai“, – tikino Rafaelis Domenechas, BBVA banko ekonomistas, patarinėjęs dėl 2013 m. reformų naikinimo, kurias priėmė konservatyvios Liaudies partijos vyriausybė.
J. L. Escrivá atmeta tokį apibūdinimą. Tačiau Ispanijos siekiai susiduria su tomis pačiomis dilemomis, kurias kamuoja daugelį Europos šalių: kaip suderinti padorią pensiją pensininkams, teisingumą jauniems žmonėms ir finansinį tvarumą.
Pasiekti du iš šių tikslų, paprastai, yra įmanoma. Užtikrinti visus tris yra sunku. Tam tikros Ispanijos ypatybės tik dar labiau apsunkina šį iššūkį, pradedant nuo būtinybės sumažinti valstybės skolą, kuri siekia 116 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Kitas dalykas – Ispanija neskatino konkurencinės privačių pensijų rinkos, kuri veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, ar daug kur taikomų darbdavių planų. Tai reiškia, kad vyresnio amžiaus žmonių priklausomybė nuo valstybinių pensijų – dabartiniams darbuotojams finansuojant išmokas pensininkams – yra daug didesnė nei kitur.
Iš dalies dėl šios priežasties, esamų pensininkų išmokos yra palyginti dosnios. Jų pensijų dydis prilygsta 80 proc. priešpensinio amžiaus pajamų ir lenkia Prancūziją (74 proc.) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkį (62 proc.).
Europos Komisija spaudžia Ispaniją imtis veiksmų. Teisinga ir sveikesnė pensijų sistema tapo būtina sąlyga, norint gauti paramą iš Europos Sąjungos atkūrimo fondo. Nors Komisija „teigiamai vertino“ ankstesnius Ispanijos pensijų pakeitimus, ji dar nėra peržiūrėjusi naujausių reformų.
Nepriklausoma Ispanijos fiskalinė priežiūros institucija „Airef“ praėjusią savaitę paskelbė savo verdiktą, teigdama, kad šios reformos neatsipirks ir iki 2050 m. tik padidins Ispanijos biudžeto deficitą 1,1 proc.
Demografinis spaudimas yra didžiulis. Šiandien Ispanijoje kiekvienam pensininkui tenka trys darbingo amžiaus žmonės, tačiau iki 2050 m. šis santykis sumažės iki 1,7 jauno žmogaus vienam senjorui. Tokį staigų nuosmukį paaiškina tai, kad Ispanijos vidutinė gyvenimo trukmė yra 83-eji metai (vienas geriausių rodiklių pasaulyje). Įtakos turėjo ir vėlai prasidėjęs kūdikių bumas.
Nors pilietinis karas šalyje baigėsi 1939 m., Ispanija nesusidūrė su nėštumų antplūdžiu, kuris kilo kitose valstybėse po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vietoj to, pirmieji Francisco Franco karinės diktatūros metai buvo pažymėti badu, represijomis ir izoliacija nuo likusio pasaulio. Gimstamumas nedidėjo tol, kol šeštojo dešimtmečio pabaigoje nepradėjo augti šalies ekonomika. Pirmieji Ispanijos kūdikių bumo kartos atstovai tik dabar pradeda išeiti į pensiją.
Politikai šiandieniniams pensininkams davė nepajudinamą pažadą, kuris apriboja reformų galimybes. Praėjusiais metais pensininkams skirtame laiške J. L. Escrivá rašė: „Kad ir kokios būtų aplinkybės, būkite tikri, kad jūsų pensijos perkamoji galia visada bus garantuota“.
Jo nuotaikos atspindi kairiųjų požiūrį į 2013 m. reformas. Siekdami apriboti išlaidas, jie įdiegė mechanizmus, kurie apriboja mėnesines pensijų išmokas, kai sistema patiria deficitą, ir sumažina išmokas ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei.
Šios reformos turėjo įsigalioti dar 2019 m., tačiau to padaryti nepavyko. Kai atėjo laikas sumažinti 10-ies milijonų balsuoti galinčių piliečių faktines pensijas, reformos socialistų vadovaujamai vyriausybei tapo nebepriimtinos. Parlamentas 2021 m. nubalsavo už jų panaikinimą, nors tokiam sprendimui nepritarė Liaudies partija.
Dėl to Ispanijos pensijos buvo susietos su infliacija. Dėl to sausio mėnesį jos išaugo 8,5 proc., o tai yra geresnis rezultatas nei vidutinis apytiksliai 3 proc. samdomų darbuotojų atlyginimo augimas. Vidutinė pensija Ispanijoje dabar yra 1 191 euras per mėnesį, o maksimali – 3 059 eurai.
„Tai nesusiję su dosnumu. Mes norime, kad pensininkai gyventų oriai“, – teigė Fernando Luján iš „UGT“ sąjungos, palaikančios naujausias reformas.
Tačiau joms priešinasi CEOE, pagrindinė Ispanijos verslo lobistų organizacija. Ji skundžiasi ne tik tuo, kad darbdaviai turės mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas – kas tapo vienu svarbiausių prezidento Emmanuelio Macrono rūpesčiu Prancūzijoje. Tačiau verslo grupė taip pat atkreipia dėmesį į reformų keliamą naštą jauniems žmonėms, kurie jau dabar yra tapę didelio nedarbo, mažų atlyginimų ir nepastovių darbo vietų aukomis.
CEOE darbo santykių direktorė Rosa Santos apibūdino kartų teisingumo mechanizmą kaip mokestį. Ji sakė, kad jaunimas „turės dirbti daugiau metų, kad gautų tokią pat pensiją, kaip ir dabartiniai pensininkai – o ir tai nutiktų tik geriausiu atveju, kas kelia daug abejonių. Jie prie šios sistemos prisidės daug labiau“.
Nepaisydamas kritikos dėl įmokų, J. L. Escrivá tvirtino, kad reformos skatina teisingumą, nes „santykiniu požiūriu, jaunų žmonių pensijos bus didesnės nei dabartinių vyresnio amžiaus žmonių.“
Vyriausybė skaičiuoja, kad šiandieniniams 60-mečiams reformos prie pensijos pridės 5 300 eurų, o štai piliečiai, kuriems šiuo metu yra 25-eri, gautų papildomus 20 tūkst. eurų per visą laikotarpį.
