Mokytojai skelbia streiką. Tokia žinia savaitės pradžioje pasidalijo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, pabrėždama, jog mokytojų netenkina darbo sąlygos bei užmokestis. Veiksmų jie imsis vos prasidėjus naujiems mokslo metams: rugsėjo 15-ąją organizuoja įspėjamąjį, o rugsėjo 29-ąją – tikrąjį streiką.
Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos (LMVA – toliau) prezidentas, Kauno KTU inžinerijos licėjaus direktorius Dainius Žvirdauskas su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo, ką mano apie organizuojamą streiką, ko, jo nuomone, reikia mokytojams bei kokiomis nuotaikomis jie gyvena prieš kraitį pokyčių atnešančius naujus mokslo metus.
Dėl ko kyla konfrontacija tarp mokyklų atstovų ir švietimo ministerijos?
Tai daugiau galėtų pakomentuoti profsąjungų vadovai. Mes, LMVA, palaikome tokią poziciją, kad streikas būtų per didelė prabanga. Man atrodo, reikia ieškoti susitarimo. Streiką palaikytume tik tuo atveju, jeigu būtų nevykdomi susitarimai. Buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis, pagal kurią yra sutarta, kas bus. Jeigu tai nebūtų vykdoma, galbūt tada mes svarstytume irgi (streiką, – aut. past.) palaikyti. Dabar, mažiausiai, ko mums švietimo sistemoje, bendrajame ugdyme reikia, tai chaoso. Streikas, šiaip ar taip, būtų iššūkis.
Kas atsakingas už streiką ir ar tikrai jo reikia?
Žiūrint pagal profesines sąjungas, Andriaus Navicko vadovaujama Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga žada organizuoti įspėjamąjį streiką, po to organizuoti streiką tol, kol nebus patenkinti jų reikalavimai. Kita profsąjunga laikosi pozicijos, kad yra pasirašyta kolektyvinė sutartis, kurioje numatytas mokytojų atlyginimo kilimo algoritmas. Aš manau, kad Vyriausybė, ministerija ir valdžios institucijos laikysis tų susitarimų. Jeigu nesilaikytų, tada ir reikėtų galvoti, ką daryti. Suprantu, kad mokytojai yra verti didesnio atlyginimo, bet turėtų būti bendras supratimas, pilietiškumas. Žinot, pasisakys mokytojai, tada pareigūnai, tada medikai, tada universiteto dėstytojai ir ką? Valstybė eis į skolą?
Ko bus siekiama šiuo mokytojų streiku ir kokių rezultatų tikimasi?
Berods, yra trys pagrindiniai reikalavimai. <…> Infrastruktūra, atlyginimas ir privalomų pamokų skaičiaus mažinimas, kad dirbant mažiau būtų sudaromas etatas. Girdėjau, kad, preliminariais skaičiavimais, kad valstybei reikėtų ieškoti vos ne papildomo milijardo eurų. Ar tai realu? Aš suprantu, kad mokytojų ir visų viešojo sektoriaus darbuotojų perkamoji galia (sumažėjo, – aut. past.). Paslaugos, kelionės, vadovėliai, savišvietai ir taip toliau, viskas pabrango dėl infliacijos. Mokytojų atlyginimas, reikia pripažinti, su infliacija nespėja, bet yra numatytos priemonės, kuomet atlyginimas kils. Aš manau, kad jeigu būtų nesilaikoma susitarimų, galima būtų kalbėti (apie streiką, – aut. past.). Tikrai, pagerėjus finansinėms sąlygoms mokykloms būtų lengviau rasti mokytojus. Tačiau kitas rodiklis, apie kurį reikėtų diskutuoti, tai mokytojų emocinis saugumas. Kartais tėvai labai daug sau leidžia, bet vadovas negali, neturi pakankamai įrankių apginti mokytoją. Bent jau su dabartine ministerija jau ne sykį kalbėjome ir ieškojome instrumentų, kaip būtų galima teikti pagalbą mokykloms. Apibendrinant – manau, kad nuoseklus atlyginimų didėjimas turi būti, bet ne tokio masto, koks dabar. Tai yra puikus būdas mūsų kaimynams iš Rytų parodyti, kokiame chaose mes gyvenam. Tikiuosi, kad bus rasti bendri sprendimai ir nebus trikdomas ugdymo procesas.
Užsiminėte apie mokytojų emocinę atmosferą. Ką reikėtų daryti, kad mokytojai jaustųsi saugūs?
Mokytojų puolimai nėra masinis reiškinys, tai pavieniai atvejai. Aš, kaip vadovas, jei mano mokytojas yra nepelnytai kaltinamas, visada jį ginu ir teisinėmis, ir administracinėmis priemonėmis. Primenu, kad tono pakėlimas, psichologinio smurto naudojimas mokytojo adresu yra netinkama veika. Kaip vadovas, imuosi visų priemonių, kad apsaugočiau mokytoją. Nenorėčiau išskirti kažkurios vienos priemonės, su ministerija jau esame pradėję diskursą šia tema dėl teisinės pagalbos mokykloms, dėl mokinio taisyklių, tėvų pareigų sureglamentavimo. Turime mokymosi sutartis, bet dar yra įvairiausių spragų. Viena iš problemų – pamokų nelankymas. Vadovas neturi priemonių priversti tėvus elgtis atsakingai. Tikras pavyzdys: mokinio pamokose nėra jau dvi savaites, sakė, kad jis serga, bet vaikai juokiasi: „Žinom, kaip jis serga“. Praėjus dviems savaitėms vaikas po ligos grįžo pasveikęs ir gan stipriai įdegęs. Nemanom, kad jis buvo soliariume, greičiau išvykęs į šiltus kraštus su tėvais paatostogauti. Kalbant apie panašias situacijas, tikrai žinau situaciją Vokietijoje – ten tėvai tikrai būtų iškart baudžiami ir šitaip elgtis negalėtų. Nesakau, kad Lietuvai reikia žengti taip drastiškai, bet po truputį reikia siekti tokio reglamentavimo ir priminimo tėvams, kad mokyklos lankymas ir to užtikrinimas yra prievolė.
Kaip manote, kokia alga tenkintų šiuolaikinį mokytoją ir motyvuotų kokybiškam darbui?
Tam tikros galimybės yra ir mokyklos rėmuose. Jeigu mokytojas nori dirbti daugiau, jis gali turėti daugiau pamokų, daugiau bendruomenės valandų. Turintys aukštesnes kvalifikacines kategorijas gali uždirbti 1500 ir daugiau eurų. Manau, atlyginimas, prie dabartinės infliacijos, turėtų būti apie porą tūkstančių. Susideda visas paketas: ar mokytojas gali paimti kreditą automobiliui, ar gali įsigyti būstą, ar gali nuvažiuoti atostogų, aprūpinti savo šeimą, ar nereikia vasaromis važiuoti į užsienį ravėti daržovių. Norisi, kad mokytojai turėtų ne tai, kad labai prabangų, orų atlyginimą, bet pakankamą, kad galėtų užtikrinti nepriklausomą egzistavimą.
Jeigu, streiko išvengti nepavyks, kaip manote, ar nuo to nukentės mokiniai?
Priklausomai nuo to, koks bus streikas. Jeigu būtų sutarta išreikšti savo nuomonę ne darbo metu, ar streikuotų dalis mokytojų, dar mokykla galėtų tai organizuoti, pavaduoti, kažkaip kompensuoti. Bet jei bus masiniai reiškiniai, ką tu gali padaryti?
Šiek tiek atitolkime nuo streiko, galbūt galite pakomentuoti, ar mokytojai yra pasiruošę nuo rugsėjo 1 mokyklose atsirasiantiems pokyčiams?
Na, kiekvienas pokytis, kad ir koks jis bebūtų, yra iššūkis. Taip, pasirengimas galėjo būti šiek tiek geresnis, bet reikia pastebėti, kad ne visas ugdymo turinys yra atnaujintas, o tik jo dalis. Mokyklos, nacionalinė agentūra jau organizavo mokymus, dalis vadovėlių jau atspausdinta. Galų gale, kalbame apie tai, kad mokytojas turėtų būti laisvas. Jis gali naudoti įvairius informacinius šaltinius, elektronines leidybos priemones ir, pagal atnaujintą ugdymo turinį, mokytojas yra išlaisvinamas, gali keisti ugdymo turinį iki 30 procentų. Taigi, mokytojams suteikiama daugiau savarankiškumo ir jų parankinės priemonės gali būti įvairios – tiek skaitmeninės, tiek klasikinės. Galbūt tai nėra dideli resursai, bet ministerija papildomai numatė lėšų pamokų pasirengimui. Tik problema yra tame, kad kai kuriais atvejais mokytojas nebegali daugiau dirbti. Yra iššūkių, bet mūsų, vadovų ir, manau, daugelio mokytojų nuomone, šie iššūkiai su bendru darbu, konsultacijomis, susitelkimu tikrai yra įveikiami.
