Triukšmą Ukrainoje ir Lietuvoje sukėlė popiežiaus kalba rusų katalikų jaunimui. Internete išplito jos ištrauka, kurioje rusų jaunimą popiežius ragina tęsti rusų carų Petro Pirmojo ir Jekaterinos gerąjį palikimą ir kultūrą. Putinui pradėjus kruviną karą prieš Ukrainą kalbos, kad Rusijos imperijoje gali būti ir gero palikimo, daug kam nesuprantamos ir pasirodė keistos.
Apie tai, kokią žinią siunčia Popiežiaus pasisakymai apie „didžiąją Rusiją“, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja istorikas Nerijus Šepetys, Mykolo Romerio universiteto profesorius Povilas Aleksandravičius
Kaip jūs vertinate Popiežiaus pasisakymą Rusijos jaunimui? Ar galima sakyti, kad tai yra bandymas kištis į politiką?
P. Aleksandravičius: Tai, aišku, yra realus įsikišimas į politiką, tačiau, manau, kad Popiežius tai darė nesąmoningai. Tai buvo neapgalvotas, spontaniškas pasisakymas, tačiau jis turės labai liūdnų pasėkmių, nes jis bus įterptas į putiniškos propagandos mašiną. Tai jau yra daroma. <…> Tai yra spjūvis toms šalims, kurios yra nukentėjusios nuo išliaupsintojo rusiško humanizmo.
Pone Aleksandravičiau, kodėl Popiežius tuos žodžius sakė, sakot spontaniškai, bet kam tą sakyti, taigi galėjo ir patylėti?
P. Aleksandravičius: Aš manau, kad tikrai galėjo ir turėjo patylėti. Tai yra spontaniškas žmogus, todėl negaliu pasakyti, kodėl jis taip pasakė. Kiek aš žinau, buvo nukrypta nuo iš anksto paruošto plano. O, kodėl jis tokius dalykus apskritai sako, kas yra jo galvoje, manau, kad tai tiesiog yra Pietų Amerikos žmogaus mentalitetas.
Nepamirškime, kad Pietų Amerika yra nuolatinių konfliktų žemė, bet konfliktai ten yra visiškai kitokio pobūdžio negu Europoje. Ten tradiciškai, jau 100 metų, vyksta konfliktai tarp kairės revoliucionierių ir kraštutinių dešiniųjų diktatūrų. Tai yra kruvini konfliktai, kurių sukūryje yra paprasti žmonės, jie yra grobiami, kankinami, žudomi. Tokioje situacijoje būtų kvaila ieškoti, kas yra kaltas, ten tiesiog yra konfliktuojančios pusės ir kaltų neieškoma.
Manau, kad Popiežius, būdamas iš Argentinos, naudoja šitą Pietų Amerikos konfliktų sprendimo metodiką visuose kituose pasaulio konfliktuose: neieškokime kaltų, nežiūrėkime, kas yra agresorius, o kas auka, tiesiog bandykime visus sutaikyti juos pastatydami į vienodas pozicijas. Mano nuomone, Europai tai visiškai netinka, Rusijos ir Ukrainos konfliktui tai absoliučiai netinka ir man yra labai keista, kad Šventas tėvas, būdamas šitame poste jau 10 metų, taip ir nesuvokė skirtumo.
N. Šepetys: Pritariu viskam, ką pasakė Povilas apie šito pasisakymo blogybes, jis tikrai buvo neapgalvotas, visiškai nestilingas ir neskoningas ir kenksmingas. Man atrodo, kad pirmiausia Popiežius yra ne tik viso pasaulio katalikų ganytojas, bet ir valstybės vadovas, tai į politiką jis nesikiša, o ją vykdo.
Per ilgus šimtmečius bet koks Šventojo sosto bendravimas su Rusijos katalikais turi vieną dirgiklį. Jeigu vyksta komunikacija tarp Romos, vėliau Vatikano, ir rusų katalikų visą laiką sakoma, kad jūs skaldote krikščionybę, nes sakote, kad jie pirmiausia yra katalikai, o paskui rusai. Ir tada politinis žingsnis yra nepabrėžti katalikiškumo, o įterpti rusiškumą.
Buvo paminėti imperatoriai, kurie jam, kaip jėzuitui, yra labiausiai žinomi, du monarchai, kurie labiausiai suvakarietino Rusiją, imperija ir „didžioji Rusijos valstybė“. Galbūt jam tai yra tik žodžiai, kurie iš kažkur iškyla, o kai jei nuskamba, visas jo pasakojimas labai gerai įsilieja į rusišką imperinį naratyvą, kurį naudoja Vladimiras Putinas. Ir taip, tiesiog iš naivumo ir neatsargumo, neklausydamas, ką sako patarėjai ir aplinka, nekreipdamas dėmesio į kritiką, jis tampa propagandinės mašinos dalimi. Labai dažnai žmonės tiesiog prisišneka, o ne yra nupirkti ar apstatyti agentais.
