Šiuo metu 42 metų Vytautas Ažukas už grotų atsidūrė vos tik sulaukęs pilnametystės. Viskas prasidėjo nuo plėšimo už kurį buvo paskirtas realus laisvės atėmimas.
Bet įkalinimo įstaigoje vyras norėjo užsidirbti lengvų pinigų, todėl pradėjo apgaudinėti laisvėje esančius žmones. „Buvau vienas iš pirmųjų telefoninių sukčių Lietuvoje“, – teigia V. Ažukas.
Tad bausmė už naujus nusikaltimus jau būnant įkalinimo įstaigoje tik ilgėjo. Situacijos nepagerino ir tai, kad vyras dar melagingai pranešinėjo apie padėtus sprogmenis įvairiose įstaigose.
Tad už grotų jau 23 metus praleidęs V. Ažukas laisvės dar nematys du dešimtmečius. Nuteistasis pyksta, kad net žudikai į laisvę ištrunka anksčiau.
– Papasakokite savo istoriją.
– Sėdžiu už grotų nuo 1999-ųjų. Tada man buvo vos 18 metų. Taip be išėjimo sėdžiu jau 23 metus. Pirmiausia mane nuteisė dėl plėšimo. O kalinimo metu jau buvo kiti nusikaltimai. Pagrinde – telefoniniai sukčiavimai.
Todėl dar 20 metų turėčiau čia praleisti. Pas mus galioja neadekvati sistema, už sukčiavimus skirti tokias bausmes. Būna, kai nužudo žmogų, gauna 10 metų, o čia už telefoninį sukčiavimą sėdi, regis, be pabaigos.
Didžioji dauguma mano nusikaltimų yra lengvi. Už kuriuos numatoma bausmė iki 8 metų. Bet yra spraga, bausmės pliusuojamos, tai taip ir gaunasi. Aš neturiu galimybės kreiptis į teismą dėl lygtinio paleidimo.
Tokia ta teisinė sistema, kad jei 5 kartus nusikaltai už telefoninį sukčiavimą ir vieną kartą už nužudymą. Tai tiek už 5 sukčiavimus, tiek už žmogžudystę gali gauti 10 metų.
Kas susiję su telefoniniais nusikaltimais, tai pati įkalinimo įstaigos administracija sudarydavo sąlygas atlikti juos. Turėdavome telefonus, terpę nusikaltimams atlikti. Jei būtų buvę žvelgiama rimčiau, to būtų nebuvę. Čia nėra laisvė, čia įkalinimo įstaiga. Ir telefonai čia yra draudžiami.
Arba tokia situacija. Kam slėpti telefoną, jei teismas leidžia klausytis nuteistojo pokalbių. Tai niekas neis ir neatims to telefono. Taip leisdavo legaliai daryti nusikaltimus. O juos padarius, teisdavo.
Visą tą pradėjau suprasti per vėlai. Kol buvau jaunas, atrodė viskas „čiki“. Juk lengvi pinigai. Taip pat ir iš neturėjimo ką veikti tą dariau. Juk man nereikėjo nieko plėšti. Pinigus žmonės atiduodavo patys.
– Kur per šį laiką teko atlikinėti bausmę?
– Buvau ir Lukiškėse, vėliau Marijampolės pataisos namuose. Tada į Vilniaus pataisos namus, vėliau į Alytų, o tada aplankiau ir Kybartus, kol sugrįžau į Marijampolę.
– Ką galėtumėte pasakyti apie kalinimo sąlygas?
– Sąlygos turėtų būti geresnės, bet realiai neišsivaduojame iš sovietmečio, nors ir esame Europos Sąjungoje. Viešai sakoma, kad čia labai geros sąlygos, bet taip nėra. Čia tvyro chaosas, „bardakas“. Čia toliau žudoma, žalojami žmonės. Tai reiškia, kad kažkas sistemoje yra negerai. Tiek ir pareigūnų elgesys su nuteistaisiais kartais būna toks, koks neturėtų būti.
Maitinimas „ant popieriaus“ atrodo gražiai, bet realiai gauni tikrai prastą maistą. Suprantu, kad laisvėje pensininkai piktinasi, kaip čia tie kaliniai išlaikomi mokesčių mokėtojų pinigais, kai jie patys neturi, ką valgyti.
Tiesa, yra įstaigų, kur maitinimas tikrai geras. Pavyzdžiui, Kauno tardymo izoliatorius. Vilniaus pataisos namuose taip pat neblogas. Bet Marijampolėje – labai bloga situacija. Tas pats mėsos kotletas skiriasi. Vienur dedama tikra mėsa, kitur jis būna prikimštas duonos. Juk čia irgi žmonės gyvena. Tik jie nusikaltę ir atlieka bausmę.
Toliau. Gyvenu tokiame „atseit“ kameriniame režime. Pateikiama, kad ten, kur gyvenu, laikomi neigiamą įtaką darantys nuteistieji ir telefoniniai sukčiai. Bet tokių čia yra gal tik 10 proc. O visi kiti – susidorojimo tikslais. Pas mus griežtesnės sąlygos. Negali išeiti ir vaikščioti po visą zoną. Čia visur tave lydi pareigūnas, be jo niekur nenueisi, net į medicininę dalį.
– Minėjote nederamą pareigūnų elgesį. Koks jis?
– Pavyzdžiui, tu sakai labas rytas. Jis atsako, kad su manimi neprivalo sveikintis. Tai jau nebesigaus normalus santykis tarp mūsų. Ne visi, bet tokių dauguma. Pareigūnų bendravimas, manipuliavimas, bereikalingas jėgos rodymas. Yra spec. grupė, kuri vaikšto su kariškomis uniformomis. Jie išlieja savo neapykantą, užsidėję kaukes ir šalmus. Nors iš balso atpažįsti, kas ten per žmogus. Perdėtos jėgos rodymo neturėtų būti.
– Ar įkalinimo įstaigoje baiminamasi dėl savo gyvybės?
– Nėra taip, kaip anksčiau. Čia griežto režimo pataisos namai. Labiau Pravieniškėse „duchavimas“ egzistuoja. Pas mus to nėra. Kiekvienas atvažiuoja ir pasirenka savo kelią. Ar jis nelįs ir nieko nedarys, ar girtuokliaus, ar dar kažkaip kitaip elgsis. Žmogus pats pasirenka. Prievartos, kad eitų plauti kojinių čia nėra.
Net ten, kur po 200 gyvena irgi nėra to. Tarp žmonių iš skirtingų miestų irgi nebeliko konfliktų. Buvau sutikęs žmogelį, kuris pirmą kartą sėdo. Jis susimušė su bendradarbiu ir jį nuteisė už sužalojimą 3 metams. Nors ir pirmą kartą teistas, jis atsidūrė kalėjimo režime. Taip galima sulaužyti žmogų.
– Kodėl melagingai pranešinėjote apie sprogmenis?
– Įvykdžiau tris tokias nusikalstamas veikas. Pranešiau melagingai apie padėtus sprogmenis įvairiose įstaigose. Tik po 3 karto pataisos namų vadovams atėjo mintis, kad kažkokios bėdos yra įkalinimo įstaigos viduje. Jie tada atvažiavo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas vyksta?
Skambinau ir melagingai pranešinėjau apie sprogmenis norėdamas atkreipti valdžios dėmesį. Nes rašyk nerašęs tų raštų, jie kažkur pradingsta. Sėdžiu 23 metai be išėjimo, matau kaip viskas čia yra. Matau visą sistemą, kokia ji yra. Kažkur gal gerėja, bet pokyčiai vyksta lėtai.
– Ką galima veikti įkalinimo įstaigoje?
– Dėl darbo, tai man nesuteikė galimybės įsidarbinti. Jie man sako, kad nėra kur įdarbinti. Kreipiausi, kai dar buvo laisvų vietų. Norėjau plauti koridorius. Neseniai jie surado išeitį. Klausė, ar sutiksiu tvarkyti kiemą. Atsakiau, kad taip. Kažkiek turėtų mokėti. Bet ne piniguose esmė.
Aš toks nuteistasis, kad jei matysiu neteisybę, iškart sakysiu. Kalbama apie norvegų finansavimą, bet Marijampolės pataisos namuose nematau jokio finansavimo. Taip pat jie pabrėžė, kad reikia dirbti su nuteistaisiais, kurių riziką nusikalsti yra didesnė. To irgi nematau.
Reikia sudaryti sąlygas nuteistiesiems, kad jie galėtų dirbti, o ne sakyti, kad mes nieko nedarome. Į darbą dabar priimami privilegijuoti nuteistieji. Taip neturėtų būti.
– Ko verti pinigai įkalinimo įstaigoje?
– Šiais laikais nėra skirtumo – turi ar ne tų pinigų. Anksčiau pinigai grynaisiais „vaikščiodavo“. Dabar gali turėti tų pinigų, bet kas iš to. Jei esi gyvulys, tai pinigai tau nepadės. Svarbu būti žmogumi, pirmiausia. Mes esame tokie patys žmonės, kaip ir tie laisvėje, tik tiek, kad atliekame bausmę už kažkokius padarytus nusikaltimus.
Vieni išeina, bando integruotis. Kiti grįžta atgal. Nežinau, kodėl grįžta. Aš jei išeičiau, tai tikrai nebegrįžčiau. Eičiau dirbti. O čia niekas nesikeičia. Ir dar 20 metų teks išbūti. Reikia tikėtis, kad pasikeis Baudžiamasis kodeksas ir atsiras vilties į laisvę išeiti anksčiau.
Žinoma, jei nebūčiau daręs nusikaltimų už grotų, būčiau jau laisvėje. Kaip sakoma: „Jei žinosi, kur nukrisi, tai ten pagalvę pasitiesi“. Bet yra, kaip yra. Jau šaukštai po pietų.
