Tai kas nutiko 1995-ųjų birželį Panevėžyje sukrėtė visą Lietuvą. Tokio žiauraus nusikaltimo per 40 metų tarnyboje teigė nematęs net nužudymo bylą tyręs tuometinis Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Stasys Lipnickas.
O ką jau kalbėti apie paprastus žmones, kurie tik iš pranešimų laikraščiuose sužinojo apie Panevėžyje žiauriai sumuštą, o vėliau dar ir padegtą nė 13 metų nesulaukusį berniuką.
12-metis Marius (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) tų pačių metų rugpjūčio 13-ąją turėjo švęsti savo gimtadienį. Kaip rašoma laikraštyje „Akistata“, berniukas jau svajojo, kaip gimtadienį švęs kartu su diena anksčiau gimusia ir šešeriais metais vyresne seserimi. Vaikas kalbėjo apie kartu su mama iškeptą pyragą, kurį pagardins braškėmis bei vaikišką šampaną, kurį Marius taip mėgo. Bet šioms kuklioms vaikiškoms svajonėms nebuvo lemta išsipildyti.
Kraupus nužudymas
Ankstyvą 1995-ųjų birželio 17-sios rytą Marius išėjo į miestą pardavinėti spaudos ir namo nebesugrįžo. Lygiai po savaitės irstantis, apanglėjęs jo kūnelis buvo surastas pačiame Panevėžio centre, statybų objekte.
Jį aptiko vėlų vakarą netoliese bėgioję vaikai. Atvežtas į morgą kūno bei drabužėlių liekanas atpažino Mariaus kaimynas. Ugnis sunaikino ne tik berniuko kūną, bet ir likusius neparduotus laikraščius.
Netrukus pareigūnai sulaikė 16-metį įtariamąjį…
Iš bylos archyvų
Svarbiausi faktai iš Panevėžio apygardos teismo 1995 m. lapkričio 22 d. priimto nuosprendžio:
„M. G. pripažintas kaltu dėl nepilnamečio nužudymo ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų su turto konfiskavimu.
Nustatyta, kad M. G. 1995-ųjų birželio 16 d., apie 11 val. 30 min., susitiko su Mariumi ir atsivedė į statybvietę, esančią netoli Basanavičiaus-Ukmergės gatvių sankryžos Panevėžyje.
M. G. žadėjo kažką parodyti Mariui statybose. Jie užlipo į antrą aukštą ir užėjo į vieną patalpą. Tada M. G. pareikalavo atiduoti pinigus, kuriuos Marius gavo pardavęs laikraščius ir žurnalus.
Iš pradžių Mariui suduotas smūgis į petį, o kai šis pradėjo šauktis pagalbos, M. G. išsitraukė peilį bei dūrė į nugarą. Vėliau Mariui du kartus durta į kaklą.
Marius nukrito ant grindų. Tada M. G. iš jo kišenės ištraukė 20 litų ir išėjo. Peilį žudikas numetė į greta esančią balą. Tą pačią dieną M. G. sugrįžo prie nužudytojo, apkrovė jį laikraščiais bei žurnalais ir padegė. Kitą dieną jis dar kartą sugrįžo į nusikaltimo vietą ir apipylė kūną degiu skysčiu bei padegė nepilnamečio kūną. Vėliau M. G. savo sąsiuvinyje parašė atgailą.
Jis savo kaltę pripažino iš dalies. Teisme M. G. teigė, kad nebuvo suplanavęs žudyti. Peiliu aukai smogė, nes ši pradėjo šaukti.“
Sunki vaikystė
Berniuko mama pasakojo, kad Mariukas tik sugrįždavęs iš internatinės mokyklos ir lėkdavęs su tais laikraščiais.
„Anksti atsikeldavo – penktą, šeštą, dar ir brolį į darbą pažadindavo – kad tik suspėtų, jog viską, ką pasiims parduotų…“, – laikraščiui „Akistata“ tuomet pasakojo Mariaus motina.
Panevėžiečiams Marius spaudą siūlė savo „taškuose“ – centrinėse miesto parduotuvėse, kavinėse, Respublikos gatvėje. Mandagiam, malonių manierų, tvarkingam, visad linksmai nusiteikusiam berniukui šis darbas sekėsi puikiai.
Todėl ne,truko pasigirsti kalbų, kad kiti paaugliai Mariui pavydėdavo vietų, kuriose jis prekiaudavo.
„Jis visada parnešdavo kažką namo. Tai saldainių broliams, seserims, tai lūpdažį man. Mano vyras šeimą su septyniais vaikais paliko seniai. Tad visi vaikai nuo mažens įprato prie darbo. Nuo jų neatsiliko ir jauniausias šeimos narys – Marius. Jis šeimoje buvo bene rūpestingiausias…“, – pasakojo Mariaus mama.
Kreipėsi į ekstrasensus
Marius visada būdavo pareigingas. Jis nuolat grįždavo namo laiku. Tad, kai tą birželio 17-sios vakarą namo grįžusi mama jo pasigedo, iškart sunerimo.
„Smilktelėjo tada galvoje negera mintis, kad jo jau nebėra gyvo. Iškart kreipiausi į policiją. Visą naktį negalėjau užmigti, o kai kelioms minutėms prisnūdau – per miegus išgirdau Mariuko riksmą: „Gelbėk, mamyte!“. Pašokau iš lovos ir kambaryje pajutau tarsi degėsių kvapą. Tik tada dar nieko nežinojau…“, – sunkiais prisiminimais su „Akistata“ dalijosi berniuko mama.
Nevilties prislėgta mama pagalbos kreipėsi ir į ekstrasensus. Vienas jų patvirtino, kad Marius – gyvas. Kitas pridūrė, kad jis ir gyvas, ir netoli namų…
Ekstrasensai tą patį kartojo ir po savaitės, kai berniukas buvo rastas negyvas. Kartojo tol, kol perskaitė laikraščiuose apie kraupią jo mirtį.
Sulaukė grasinimų
Prieš skaudžią tragediją, anot Mariaus mamos, sūnus buvo kažko sunerimęs. Bet niekam per daug neišsipasakojo, nepasiguodė.
Kai namiškiai pradėjo aktyviau klausinėti, jis prasitarė, kad iš jo kelis kartus pinigus atėmė kiti vaikai.
Maža to, savaitė iki birželio 17-sios, jis grįžo sumuštas. Ir vėl Marius nieko nenorėjo pasakoti, todėl mama liepusi daugiau nebedirbti šio darbo.
Deja, bet vaikas namuose išbuvo tik apie savaitę. Tą birželio 17-sios rytą jis vėl išsiruošė pardavinėti laikraščių, bet taip ir nebesugrįžo…
