Naujausios apklausos rodo, kad beveik pusė apklaustųjų šalies gyventojų nemokėtų suteikti pirmosios pagalbos. Sveikatos specialistai kartu su Raudonuoju kryžiumi griebiasi gąsdinti – nemokame suteikti pirmosios pagalbos, prireiks su savimi nešiotis vadinamąjį „antrosios pagalbos krepšelį“.
Šiame krepšelyje yra lavonmaišis ir pelenų urna, ir rėmelis mirusiojo nuotraukai. Mat laiku nesuteikus tokios pagalbos – žmogus pasmerktas mirti.
Tokiais „antrosios pagalbos“ krepšelyje esančiais daiktais tautiečius mokytis suteikti pirmąją pagalbą vilioja Lietuvos Raudonasis kryžius. Mat visuomenės tyrimas parodė, kad kone pusė apklaustųjų tautiečių negeba jos suteikti.
„Nepadedam todėl, kad nedrįstam, nepadedam, todėl, kad galvojam, kad neturim įgūdžių“, – kalba Lietuvos Raudonojo kryžiaus vadovė Kristina Meidė.
O taip galvojant, atvykusiems medikams belieka konstatuoti mirtį. Nors, kaip aiškina Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties atstovas, bijoti padėti – nereikia.
„Gali tik suteikti pagalbą ir galbūt išgelbėsi gyvybę. O Jėzau, lūžta šonkauliai. Aš visuomet užduotu klausimą, kaip geriau: ar mirti su sveikais šonkauliais, ar gyventi su sulaužytais. Tai atsakymas kaip ir aiškus“, – sako dispečerinės tarnybos vadovas Mindaugas Kliukas.
Bet ne visiems atsakymas aiškus. Vaizdus sausį užfiksavo Kauno prekybos centro lankytoja. Koridoriuje sukniubęs maždaug septyniasdešimties vyras.
Iš burnos bėga kraujas, šalia apsaugos darbuotojas. Atvykę medikai konstatavo vyro mirtį. Nors kaip vėliau sakė, senjorui dar galima buvo padėti, tačiau aplinkiniai auksinėmis minutėmis nė nebandė to daryti. Tokių istorijų, kaip sako Santaros klinikų skubiosios pagalbos medikė pasitaiko labai daug.
„Tokių skaičių nėra, bet per budėjimą bent vieną tokį pamatome“, – teigia Santaros klinikų skubiosios pagalbos gydytoja Renata Juknevičienė.
Pernai balandį iš tarnybos namo važiavusiam karo policininkui Rimantui teko gelbėti į eismo įvykį patekusį motociklininką. Vyras buvo be gyvybės ženklų.
„Guli sužeistasis ant žemės veidu, sustojau, pribėgau, paklausiau kas atsitiko, jis jau man neatsakė nieko“, – pasakoja kariškis Rimantas Marmantavičius.
Tad teko atlaisvinti kvėpavimą, tvirtai laikant galvą ir atliekant visus veiksmus, kol atvažiuos medikai. Vyras išgyveno tik per plauką. Medikai sako, kad tokių sėkmės istorijų, kai žmogus išgelbėjamas už ligoninės ribų – mažai. Europos registro duomenimis statistika niūroka.
„Jeigu, pavyzdžiui, širdis sustoja už ligoninės ribų, procentas siekia nuo penkių iki trylikos procentų, priklausomai nuo šalies. Tai apie aštuonis procentus tik išgyvena. O gaivina pašaliniai tik 58 procentus atvejų“, – sako R. Juknevičienė.
Todėl specialistai prašo žmonių nepagailėti 3–4 valandų savo laiko ir dalyvauti pirmosios pagalbos mokymuose.
„Pradinis gaivinimas, kraujavimas, kaip naudoti defibriliatorių“, – kalba pirmosios pagalbos programos vadovas Ramūnas Alenčikas.
Kai kurie tautiečiai prisipažįsta, tokių kursų reikia, kai kas net ir lanko. Bet sako, kad panaudoti įgytas žinias ne visiems paprasta:
„Žinant mane, aš nebijau ten to kraujo, aš galėčiau, bet ar aš prisiminčiau kaip teisingai daryti tuo momentu… Gal svetimam žmogui būtų lengviau. Bet saviems bijočiau iš tos baimės… gal iš streso.“
„Suteikęs, ne kartą.“
„Manau susidoročiau, vienam žmogui gyvybę išgelbėjau, kai su stiklu persipjovė veną. Visi stovi žiūri, o jis klane guli.“
Tyrimas parodė, kad situacijų, kai prireikia panaudoti įgytas Pirmosios pagalbos suteikimo žinias pasitaiko penktadaliui tautiečių.
