Leninas kartą yra pasakęs, kad „tikrasis komunizmas prasidės tik tada, kai prasidės masinė kova prieš smulkų šeimininkavimą namuose.“ Ši kova tęsėsi visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį ir labiausiai joje nukentėjo maistas ir jo gaminimas. Visi, gyvenę sovietiniu laikotarpiu, prisimena tuščias parduotuvių lentynas, eiles prie apelsinų ir naujus metus su deficitiniais žirneliais ir majonezu. Maisto sovietmečiu trūko, o tas, kurį buvo galima rasti parduotuvėse arba valgyklose buvo vienodas. Visgi net tokį maistą vogdavo ir, pasak istorikų, tai darydavo įspūdingais mastais. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Pirmieji eksperimentai su maistu prasidėjo dar ankstyvame sovietmetyje ir jie baigėsi badu, maisto kortelėmis, maisto produktų nusavinimu primenančiu viduramžius ir eilėmis prie duonos, kurios sovietmetį lydės visą egzistavimo laikotarpį.
Maisto eksperimentai ir tortas „Jaunystė“
Stalino valdymo laikais į maisto tiekimą, kaip ir į visą kitą, imta žiūrėti per gigantomanijos akinius, pradėtos kurti valgyklos-fabrikai, kurios vienu metu maitindavo iki kelių tūkstančių darbininkų ir dar gamindavo pusfabrikačius kitoms valgykloms. Šių valgyklų technologijos buvo atsivežtos iš užsienio, bet maistas gamintas itin tarybinis – presuoti kotletai, prėskos daržovės, mėsos pusgaminiai.
Maistas anuomet nebuvo skanus, nes svarbiausia buvo pavalgyti, o ne mėgautis. Tiesa, karas sumaišė visas kortas ir gamyklų-fabrikų neliko, maisto ėmė stigti taip, kad dalis sovietinių piliečių badavo, o kiti pasakojo legendas apie amerikietiškus konservus, kurie padėjo rusams laimėti karą. Pokaris buvo nelengvas, eilės prie maisto ir duona su priemaišomis nieko nestebino, kaip ir bado protrūkiai tai vienoje tai kitoje vietoje.
Bet štai artėjant šeštajam dešimtmečiui sovietinė maisto pramonė ėmė stotis ant kojų, buvo nutarta sureguliuoti ne tik parduotuvių maisto asortimentą, bet ir valgyklų meniu. Visoje plačioje Sovietų Sąjungoje buvo nustatytas vienodas meniu valgykloms, surinkta daugiau, kaip tūkstantis receptų, skrupulingai aprašyti patiekalų ingredientai ir darymo būdai.
Būtent todėl tortas „Jaunystė“ ar kotletas „Astra“ vienodo skonio buvo Vilniuje, Archangelske ir Odesoje. Visgi maisto kokybė nuo to negerėjo, maistas vis dar buvo prėskas, valgyklų trūko, o virėjai nemokėjo ir nenorėjo dirbti.
Tiesa, pasitaikydavo ir naujovių, tokių, kaip savitarna, slenkantys padėklai, užkandinės-automatai ir kitos greito pavalgymo vietelės, kurios buvo nusižiūrėtos iš kapitalistinių vakarų. Vėlyvojo socializmo laikais kavinėse ir restoranuose maisto nestigo, bet į juos eiti ne kiekvienas drįso, o štai valgyklų, bufetų meniu buvo kuklus: vyravo kotletai, kurių įdare dominavo duonos gaminiai, įvairios sriubos ir varškės apkepai.
Ketvirtadieniai buvo paskelbta žuvies diena, bet ne todėl, kad tarybinė liaudis skatinta sveikai maitintis, o todėl, kad katastrofiškai trūko mėsos. Indai valgyklose buvo aliuminiai, naudoti miltingi padažai, sriubos ir košės buvo vandeningos, kompotai – skiesti, o arbatos – saldžios.
Bufetuose taip pat buvo kuklus meniu: sardelės arba pieniškos dešrelės su duona, pyragaičiai su beze, sultys, abejotinos kokybės kava. Kavinės Sovietų Sąjungoje jau turėjo didesnį pasirinkimą: būta desertų, saldainių, kurių nebuvo parduotuvėse, ledų ir kavos. Tiesa pastaroji buvo nuolatinis deficitas, nes Sovietų Sąjungoje neaugo kavamedžiai, o tiekimas iš „draugiškų“ valstybių nebuvo pastovus. Todėl kavos kokybė priklausė nuo kavinės vietos ir ryšių, kurių turėjo to miesto ar net valstybės maisto bazių vadovai.
Būta Sovietų Sąjungoje ir restoranų, kai kurie buvo itin prabangūs, juose tiektas geras maistas, specialiai apmokyti barmenai ir padavėjos atitiko aukščiausius standartus, vakarais ten grodavo gyva muzika, o gauti staliuką buvo beveik neįmanoma. Vienas tokių restoranų, pasak amžininkų, buvo ir dabar renovuojama „Neringa“. Čia švęsti plaukdavo ne tik vietinis elitas, bet ir lėbautojai iš Leningrado, kurie į Vilnių atskrisdavo savaitgaliui.
Restoranų meniu, žinoma, buvo platesnis, prabangesnis. Ten naudota geresnės kokybės mėsa, pilstyti retesni taurieji gėrimai. Tiesa, paprasti tarybiniai piliečiai į juos eidavo retai, o dar rečiau pakliūdavo į uždaras sales skirtas nomenklatūros elitui, kuriose serviruodavo ne tik mėsą, bet ir erškėtą, ikrus ir kitas retas gėrybes.
Maisto kokybė sovietmečiu nebuvo gera, nors ledus ir tortus sovietmetį išgyvenę žmonės su nostalgija prisimena iki šiol.
Nuolat trūko kokybiškos mėsos, dalis jos buvo pavagiama, todėl į dešras dėta labai daug krakmolo ir vandens, duona maišyta su avižomis, kukurūzais, pienas skiestas vandeniu. Receptai buvo griežti, bet valgyklų, kavinių ir restoranų virėjai savęs neskriausdavo, todėl mėsą kotletuose keitė batonas, sviestą desertuose – margarinas, o skanių šokoladinių saldainių arba retesnių vaisių „išmesdavo“ tik prieš didžiąsias šventes.
Majonezas, kurį sovietmečiu itin mėgo sovietinė liaudis ir kurį dėti ant beveik visų patiekalų rekomendavo daugelis kulinarinių knygų, taip pat buvo didelis deficitas, kaip ir žirneliai, geresnės kokybės aliejus ar žemės riešutai. Šių produktų paketus švenčių proga gaudavo karo veteranai ar darbo pirmūnai, jų visada būdavo spec. parduotuvėse, skirtose nomenklatūrai, ir retsykiais – parduotuvėse.
„Šokoladiniai saldainiai, tokie, kaip „Aguona“ ar „Meška šiaurėje“ buvo nedažna prekė parduotuvėse, bet štai mūsų kavinėje jų visada buvo. Ateidavo jaunuoliai į pasimatymą, pirkdavo kavos ir po kelis saldainius prie kavos, dar mėgo konjako paimti. Kava buvo neskani, bet pirkti tik konjaką su saldainiu, matyt, drovėjosi“, – pasakojo Liudvika Sabeckytė septintame dešimtmetyje dirbusi kavinės virėja Kėdainiuose.
Ten, pasak jos, pardavinėti ir kiti gardumynai, ypač mėgti ledai metaliniuose indeliuose su šokolado drožlėmis arba uogiene, įvairūs mėsos pusgaminiai.
„Daug maisto parsinešdavome namo, neslėpsiu, visada namuose buvo mėsos, saldainių, kitų gardumynų. O dar kiaules auginome, tai ir jas ta kavinė pašerdavo“, – prisiminė senolė.
Ji pasakojo, kad suruošti šventinius pietus ar padaryti vestuves sovietmečiu buvo lengva tiems, kurie turėjo giminių kaime.
„Kaimas maitino miestą, iš ten veždavosi ne tik mėsą, kiaušinius, bet daržoves, kitus produktus. Geros šventės be giminių iš kaimo pagalbos nebuvo galima padaryti, o į restoranus eidavome retai, tam reikėjo ypatingos progos. Tiesa, patiekalai per šventes namuose skyrėsi nuo tų, kuriuos buvo galima rasti restoranuose. Žinoma, gamindavome baltą mišrainę, kimštą vištą, silkę pataluose“, – pasakojo L. Sabeckytė.
Dėl maisto net nusišovė
Istorikas Saulius Grybkauskas sako, kad sovietiniais laikais maisto pramonė Lietuvoje klestėjo, nors paties maisto nuolat trūko.
„Lietuvoje buvo plėtojama lengvoji ir maisto pramonė, pastaroji ypatingai. Žemės ūkiu besirūpinantys žmonės sovietiniais laikais Lietuvoje turėjo didelę politinę įtaką, net Antanui Sniečkui. Maisto pramonės ir žemės ūkio sektoriai nuolatos kovodavo, vieni gamindavo, o kiti apdirbdavo. Gamintojai spausdavo, kad maistą gaminančios įmonės priimtų kuo daugiau žemesnės kokybės produktų, bet mokėtų kaip už aukštos kokybės produkciją. Tarkime, cukriniai runkeliai buvo nekokybiški, bet reikalaudavo, kad priimtų tuos runkelius cukraus gamintojai ir dar gerai sumokėtų“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, vienas iš gajų mitų yra tai, kad tarybiniais laikais maistas buvo itin kokybiškas.
„Yra atvejų, kad maistu net nusinuodydavo. Berods Alytuje apie 1967-68 metais buvo masinis apsinuodijimas maistu, daug susirgimų, mirė net keli žmonės. Šiandien kiltų didelis skandalas, tada viskas buvo užglaistyta. Yra dar vienas atvejis, kuriuo domėjosi net KGB. Lietuvoje pakrauti maisto vagonai vyko į Ukrainą, į Odesą. Žmonės, kurie valgė tą lietuvišką maistą taip pat apsinuodijo, buvo mirčių. Tirta, kas nutiko“, – pasakojo S. Grybkauskas.
Lietuva privalėjo į sąjunginį fondą pristatyti tam tikrą kiekį maisto: dešros, mėsos, sviesto. Mes maitinome dalį Sovietų Sąjungos, ypatingai didžiuosius miestus, tokius, kaip Leningradas ir Maskva. Lietuviškoji nomenklatūra išsikovojo, kad lietuviška „specializacija“ būtų maisto pramonė ir žemės ūkis, kitos sovietinės respublikos tuo pat metu garsėjo kitais gaminiais.
Nepaisant Lietuvos „specializacijos“ parduotuvėse stigo maisto. Tiesa, žmonės patys augindavo viską, ką galima suvalgyti, pardavinėdavo turgeliuose, augino maistą kolektyviniuose soduose.
„Lyginant su kitomis respublikomis maisto situacija Lietuvoje nebuvo itin bloga, kitur stygius buvo daug didesnis. Žinoma, su dabartimi nepalyginsi. Būdavo maisto kvotos, tarkime, vienam žmogui kilogramas dešros. Motinos eilėse stovėdavo su vaikais, nes tada tos dešros kliūdavo daugiau“, – pasakojo istorikas.
Buvo momentų, kai Lietuvoje pasitaikydavo sunkių metų, sausrų, tada Lietuvos komunistų partijos vadovai rašydavo į Maskvą graudžius laiškus ir prašydavo sumažinti duoklės mokėjimą į sąjunginius fondus. Maskva, žinoma, to neleido, nes jiems žūtbūt reikėjo tiekti maistą didiesiems miestams, niekas nenorėjo bruzdėjimo Maskvoje ar Leningrade.
„Visada būdavo deficitinių produktų, kurių nuolatos trūko: kavos, žirnelių, majonezo. O štai tikrasis badas Lietuvą buvo ištikęs 1955-56 metais. Tuomet kilo didelė krizė, stigo pašarų, stipo gyvuliai. Gamtos sąlygos ir politiniai sprendimai „sukrito“ ir visose Baltijos šalyse žmonės beveik badavo. Nikita Chuščiovas Rygoje net sukvietė pasitarimą, peikė visus, esą nemoka žmonės dirbti, organizuoti. Visgi tie, kurie prisimena tuos laikus, sako, kad buvo tikrai baisus metas“, – pasakojo S. Grybkauskas.
Kainos ir maisto receptūros buvo nustatytos centralizuotai, buvo norima pagaminti kuo daugiau ir pigiau. Vagystės buvo neišvengiamos, tai atsiliepdavo maisto kokybei.
„N. Chruščiovo laikais buvo labai suprastėjusi duona, į ją maišydavo keistų priemaišų. Maisto pertekliaus Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo. Grūdus tuo metu atsiveždavo iš JAV ir Kanados, žinoma, tai buvo slaptas sandoris. Buvo siekiama „kelti žemės ūkį“, visi labai stengėsi ir kartais tai privesdavo iki savižudybių. Buvo garsi „Riazanės byla“, kai vienas to rajono komunistų partijos lyderis pareiškė, kad gali ne tik įvykdyti „maisto planą“, bet ir jį viršyti. Visgi viršyti nesugebėjo, ėmė sukčiauti, pirkti maisto produktus iš kitų rajonų, o galiausiai – nusišovė“, – pasakojo istorikas apie „kovą už maistą“ sovietiniais laikais.
Sovietiniais laikais norint „padauginti” maisto buvo sumanyta kukurūzų akcija. Ją N. Chruščiovas nusižiūrėjo iš JAV. Imta masiškai sodinti kukurūzus, niokoti kitas kultūras.
Kukurūzus vajus neaplenkė ir Lietuvos. Buvo liepta viską išnaikinti ir sėti kukurūzus, bet lietuvaičiai sukčiavo, nenaikino pievų, o nuvertus N. Chruščiovą visiems gyrėsi, kaip išsaugojo derlius.
Dešreles vogė vagonais
Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad sovietmečiu egzistavo anekdotas, kad iš Lietuvos išveža mėsą, o palieka tik kanopas ir ausis. Pasak istoriko, kasmet buvo nustatomos normos, kiek ir kokių produktų Lietuva turi pateikti į sąjunginius fondus, niekas neklausdavo, ar tai įmanoma ir ar mes sutinkame.
„Buvo kruopščiai nurodyta kiek ir kokių produktų reikia pateikti. Daugiausiai tai buvo mėsa ir grūdai, o štai sūriai ir dešros ėjo į spec-parduotuves, kurios buvo skirtos nomenklatūros elitui“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Sovietų Sąjungos periferijoje maisto stigo daug labiau nei Lietuvoje ar didžiuosiuose sovietiniuose miestuose, todėl atsirado vadinamieji „dešrų traukiniai“, žmonės iš provincijos važiuodavo į Maskvą ir supirkdavo visas rastas dešras. Taigi, daug lietuviškos produkcijos keliaudavo į pačią sovietinę gilumą.
Maisto vagystės iš fabrikų ar valgyklų sovietmečiu buvo tokio lygio, kad nespėta gaudyti vagių. Apsivynioję dešrelėmis iš darbo mėsos kombinate eidavo tik eiliniai darbuotojai, o tie, kurie užėmė aukštesnes pareigas mėsą vogdavo tonomis, išveždavo sunkvežimiais.
„Nešė visi ir tai buvo visuotinai priimtas dalykas. Tarkime, Klaipėdos mėsos kombinate buvo fiksuota statistika, kad 90 proc. darbuotojų mėgino vogti mėsą. Tiesa buvo ta, kad vogti mėgino visi, bet pagavo tik 90 proc.“, – juokėsi istorikas.
Sukčiaudavo ne tik mėsos fabrikuose, bet ir parduotuvėse, valgyklose. Buvo darytas tyrimas taip vadinamuose „obščepituose“, kitaip tariant, valgyklose sovietinėje Lietuvoje ir nustatyta, kad mėsos kotlete buvo nuo 30 iki 40 proc. mėsos, o visa kita – duona ir batonas.
„Važiuodami į Maskvą aukšti nomenklatūros atstovai veždavo „lietuvišką vyną“ ir skilandžius. Vynu vadinta trauktinė „Palanga“, tai buvo firminis lietuviškos kokybės ženklas. Lašinių neveždavo, bet skilandžiai ir rūkytos dešros „pramušdavo“ daugybę durų Maskvoje“, – pasakojo istorikas.
