Susidurti su savo jausmais artimojo mirties akivaizdoje – ypatingai sunku. Dėl to neretai laidotuvės tampa vienu skaudžiausių ir sunkiausių gyvenimo momentų kiekvieno žmogaus gyvenime. Visgi, mirties dula save vadinanti zarasiškė Dovilė Vitkevičiūtė (46) bando šį požiūrį pakeisti – mirusiuosius ji skausmo valandą išlydi siekdama įnešti šviesos ir pakelti akis iš tamsumos į dangų.
Zarasuose gyvenanti D. Vitkevičiūtė pasakoja, kad nuo pat vaikystės ji turėjo ypatingą ryšį su mirtimi ir mirusiųjų pasauliu. Įdomu tai, kad būdama vaikas ji labai bijojo mirties. Tačiau kitaip nei kiti, ji šią baimę išaugo.
Mirtis = šviesa
Dabar ji daugumai apylinkėse gyvenančių žmonių yra žinoma kaip mirties dula, kuri padeda išgyventi skausmingą netekties procesą artimojo netekusiems asmenims, taip pat ir mirštantiesiems bei mirusiems.
Pasiteiravus, kaip apskritai galima paaiškinti mirties dulos terminą, ar jis yra kažkuo susijęs panašia veikla, kuria užsiima gimdymo dulos, Dovilė nusišypso, kad panašumų yra:
„Išvertus iš graikų kalbos, dula reiškia tarnaitę, vergę. Gimties dulos padeda gimdyvei ir vaikui gimdymo metu vienas kitam tam tikra prasme atsiskirti, o mirties dula taip pat padeda likusiems žemėje ir išeinančiajam atsiskirti, atsisveikinti. Šis procesas visada yra skausmingas, ypač tada, kai mirtis ištinka artimąjį.
Visgi, tam tikros žinios ir požiūrio keitimas gali padėti šį procesą ištverti ir pereiti lengviau. Mirties dulos tikslas yra įnešti šviesos, nukreipti mintis nuo tamsos, netekties ir skatinti labiau susikoncentruoti į šviesą. Kalbėti apie tai, kad mirusysis eina į šviesą, meilę ir kad viskas, nors ir bus kitaip, tačiau gyvenimas nesibaigia – jis tęsiasi, tačiau kita forma.“
Anot Dovilės, mirus žmogui egzistuoja kita jo būties forma, kuri kaip išgaravęs vanduo yra nepastebima. Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad mirtis yra panaši į šviesos išjungimą, su kuriuo tarsi viskas dingsta, nieko nebelieka. Visgi, toks įsitikinimas, pasak pašnekovės, prieštarauja bet kokiam moksliniam pagrindui:
„Niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta. Visa sąmonė, sukaupti jausmai, patirtys, išgyvenimai ir visa kita tęsiasi toliau. Taip, kaip kūnas irdamas pamaitina žemę, taip ir žmogaus siela, dvasia ar nematoma asmenybės dalis ir toliau gyvena dvasiniame pasaulyje. Toks požiūris padeda ištverti ne tik netektį, tačiau ir skatina gyventi, pakeisti gyvenimo kokybę.“
Be to, vienas svarbiausių Dovilės tikslų yra parodyti gyviesiems, kad atėjus sunkesniems išbandymams, krizei, ligai, skyryboms ar netekčiai, visuomet yra galimybė į skausmą žvelgti kitu kampu. Anot jos, pasirinkimas nusižudyti nesunaikins vidinio skausmo – jis tęsis toliau.
„Gyvieji gali pataisyti situaciją, surasti išeitį. O kuomet nugalabijame savo kūną, problemos niekur nedingsta, lieka tik skausmas ir atimta galimybė viską ištaisyti. Ypatingai pastaruoju metu, kai pasirodė tiek daug mirčių šou versle, norisi edukuoti žmones, kalbėti apie kitokį požiūrį į mirtį garsiai“, – pasakoja Dovilė.
Septyni žingsniai
D. Vitkevičiūtė pasakoja, kad mirties dulos apibūdinimą jai suteikė jos draugė, kuomet moteris atvirai išliejo širdį apie savo patirtį, sapnuose ją aplankančius mirusiuosius ir stiprų ryšį su žemiškuoju ir mirusiųjų pasauliu:
„Išgirdusi tai, draugė pasakė, kad esu mirties dula. Taip šis apibūdinimas prie manęs ir prilipo. Iš tiesų, mirties dulomis save vadinti gali giedotojai, kurie žmonėms netekties akimirką padeda giesmėmis. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo žmogaus. Vieni atvykę į šermenis atgieda savo repertuarą, nesigilina į tai, kam giedama, neatsižvelgiama į jausmus.
Man visuomet yra labai svarbu susitelkti į tai, kokia yra psichologinė artimųjų būsena, kaip galiu padėti palengvinti jų skausmą, kad šie nesikoncentruotų į kapo duobę, o pakeltų akis į viršų ir palydėtų mirusįjį į šviesą. Būtent dėl to yra labai svarbu parinkti tinkamas giesmes ir dainas, kurios nuramintų, leistų aiškiau pažvelgti į savo būseną.
Nurimęs ežeras atrodo tarsi veidrodis, atspindintis dangų. Tokia yra ir giesmių prasmė – nuraminti žmogų, kiek tik yra įmanoma tokioje būsenoje, kad ši sugebėtų priminti visas artimojo geras savybes ir pamokas, kurias paliko išeinantysis.“
Išeinančiajam Dovilė taip pat gieda specialias giesmes, kad šio siela nurimtų. Be to, kartais ji per šermenis atlieka 7 žingsnius, kurie Evangelijoje yra aprašyti kaip 7 sakiniai, kuriuos Jėzus pasakė ant kryžiaus.
„Būdamas prikaltas ant kryžiaus, Jėzus pasakė 7 sakinius. Vienas jų – „Atleisk, Viešpatie, jie nežino, ką daro“, tai yra tarsi atleidimo žingsnis, kuris padeda žmogui atsikratyti kaltės jausmo. Prisimenu, kad ir pati, sužinojusi iš savo sesers apie tėvelio mirtį, jaučiau didžiulę kaltę, kodėl jį taip retai lankiau, vis atrodydavo, kad dar suspėsiu.
Žmonės patiria įvairius kaltės jausmus, kuomet galvoje ir širdyje zuja visa gauja. Kaltė yra dažniausiai jaučiamas jausmas netekties valandą, tačiau jis yra ir tuo pačiu mažiausiai reikalingas. Jis tarsi akmuo, kuris vis tempia už kojos žemyn“, – teigia moteris.
Pašnekovė taip pat pasakoja ir apie tai, kad vengia apie išeinantįjį kalbėti kaip apie mirusįjį. Anot jos, mirusysis taip pat gyvas, tačiau pasireiškęs kitoje būsenoje. Septynis žingsnius ir septynis Jėzaus ištartus sakinius, Dovilė aptaria, o po to giedomos Taize giesmės.
„Šios giesmės turi labai daug šviesos, jose yra mažai žodžių. Pasikartoja tik viena frazė, pavyzdžiui, kad „Dievas yra meilė“. Šie septyni žingsniai ypatingai padeda tuomet, kai norime, kad mums būtų atleista.
Aš ir pati šiuos žingsnius atradau tik močiutei esant mirties patale. Tada į rankas man pateko kunigų seminarijos užrašai, kurie atskleidžia šių sakinių simbolius, parodo šių žingsnių prasmę. Kuo sąmoningiau šiuos žingsnius praeiname, tuo lengviau yra išgyventi gedėjimo laikotarpį.“
Itin artimos giesmės, dainos
Dabar D. Vitkevičiūtė juokauja apie laiką, kuomet jaunytėje ruošėsi būti vargonininke. Ji prisimena, kad tuo metu viena laidotuvėms skirta giesmė „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties“ jai kėlė didžiausią siaubą ir, jos manymu, buvo skirta ne nuraminti žmogų, o atvirkščiai – pagąsdinti.
„Gerai, kad šiuo metu ši giesmė yra išimta iš liturgijos (šypsosi). Neretai šermenyse vis dar yra girdimos iš inercijos giedamos sunkios giesmės, kurios vietoje to, kad pakylėtų žmogų, nuramintų, tempia jį dar labiau į tamsą, ašaras.
Nesakau, kad verkti nereikia. Ne, ašaros labai padeda, tačiau verkimas turi savo skirtingus atspalvius. Būtų gerai, kad giedamos giesmės ar dainos būtų pritaikytos išsiverkimo palengvinimui, gerumui ir šilumai, prisimenant artimą“, – sako Zarasuose gyvenanti moteris.
Be to, Dovilė prisimena, kad kartą sulaukusi prašymo padainuoti Vėlinių lietuvių liaudies dainas braukdama kanklėmis, ji stengėsi jas taip pat parinkti, kad šios būtų kuo mažiau graudžios:
„Liaudies Vėlinių dainos, mano manymu, yra visai ne tai, ką pati siūlyčiau kitam, nes jos mažai kuo padeda. Galbūt anksčiau žmonės apie tai per daug nemąstė, o galbūt ir jų pasąmonė buvo visai kitokia, kad jiems norėdavosi tokių graudžių dainų. Ten našlaičiai palaidoję tėvus tiesiog nori gultis kartu į kapą.
Kuomet manęs paprašo padainuoti liaudies dainas, pasirenku dainuoti apie jovarą, kuris yra gyvybės ir gyvenimo simbolis. Šiose dainose jovaras yra apgiedamas taip, kad dėkojama už gyvenimą, už tai, ką jis suteikė. Tokie užkoduoti simboliai, manau, veda gedinčiuosius į šviesą.“
Artimųjų skausmą palydint mirusįjį Dovilė ramina ir savitu būdu. Ji visuomet pasiteirauja, kokia buvo išeinančiojo mylimiausia daina, kadangi, pasak jos, neretai mirties akivaizdoje tos dainos suskamba visai kita prasme. Štai neseniai lydėjusi nusižudžiusį vaikiną, mirties dula dainavo grupės „Rebel Heart“ dainą „Ilgas kelias“ bei „Fojė“ – „Laužo šviesą“.
„Visuomet pristatau, kad tai buvo mirusiojo mylima daina. Tokie momentai kur kas labiau paliečia žmogaus gyvenimą ir padaro, ko gero, didesnę naudą nei dešimt religinių giesmių, į kurių žodžius kartais gedintieji net ir neįsiklauso.
Girdėdami skambančią išeinančiojo mylimą dainą jie labiau atkreipia dėmesį į žodžius, kas žmogui buvo svarbiausia, kas dėjosi jo viduje. Toks įvardijimas yra svarbus ir vieniems, ir kitiems, kadangi gyvendami tapatinamės su kūnu. Praradęs savo kūną mirusysis tuo pačiu praranda ir savo identitetą, kaip jis atrodo.
Tokiu metu įvardijimas savybių, pamokų, kurias jis išugdė gyvendamas žemėje, palieka kituose žymą ir leidžia susigaudyti naujojoje būsenoje. Kuomet artimieji supranta, kad mirusiojo kūne nebelieka to, kas buvo jame, yra labai svarbu tinkamai palydėti velionį, padėkoti jam ir pasakyti atsisveikinimo žodį. Jeigu to negali padaryti patys, perleidžia žodį man arba kunigui“, – pasakoja moteris.
Pasikeitęs bažnyčios požiūris
Prabilusi apie neseniai lydėtą jaunuolį, kuris nusižudė, pašnekovė atkreipia dėmesį ir į pasikeitusį bažnyčios požiūrį į savižudžius. Anot jos, anksčiau už savižudžius bažnyčioje nebuvo leidžiama aukoti mišių, jų laidoti su bažnyčia, o ir kapinėse jie buvo laidojami už tvoros:
„Dabar į tai žiūrima kaip į tam tikros pasekmės, pavyzdžiui, depresijos, išdavą. Bažnyčia tiki, kad nė vienas sveikas žmogus neatims savo gyvybės, tačiau, jeigu taip atsitiko – jis buvo vedamas stiprios šoko būsenos, gilios ir išsunkiančios depresijos, kuriai laiku nebuvo ištiesta pagalbos ranka, paskirtas gydymas ar paprasčiausias pastebėjimas.“
Dovilė Vitkevičiūtė sako, kad mirties dulomis galima vadinti ir kunigus, kurie taip pat palydi mirusiuosius. Tačiau ji pastebi, kad artimesnį ryšį su mirusiojo šeima kunigui pavyksta sukurti gyvenant mažesnio miestelio bendruomenėje:
„Didžiuosiuose miestuose, kur kunigai nėra taip susiję su žmonėmis, nepažįsta gerai visų parapijiečių. O jeigu per dieną tenka sudalyvauti ir ne vienose laidotuvėse, jie nespėja fiziškai pasiruošti suasmenintų kalbų kiekvienam išeinančiajam. Tokiais momentais prašau visų artimųjų, kad pasakytų bent kelis žodžius ar pritaikytų kokį eilėraštį, dainą, kuri atitiko ar apibūdina mirusįjį.“
Pasiteiravus, ar žmonės yra atviri mirties dulos teikiamai pagalbai, nuraminimui, Dovilė sako, kad nors daugumai gali pasirodyti kitaip, tačiau giedojimas vis dar išlieka priimtinas laidotuvių metu. Be to, neretai kviesdami ją į laidotuves ar šermenis, žmonės į Dovilę kreipiasi ne kaip į mirties dulą, o giesmininkę.
„Į visą palydėjimą aš, visgi, žiūriu plačiau. Būna ir taip, kad artimieji mane pasikviečia dar esant žmogui gyvam, kad už jį pasimelsčiau, pagiedočiau ir palengvinčiau išėjimą. Tokiais atvejais nutinka ir taip, kad kurį laiką žmogaus siela mane aplanko, susidraugaujame su šeima, kartu praeiname gedėjimo laikotarpį.
Dažnai ir kapinėse pasimeldžiu už tuos, kuriuos teko išlydėti, uždegu žvakeles. Mirties dula esu tik įvardinta, man daug svarbiau yra giedojimas, nes tikiu, kad muzika išvalo, išgrynina, ypatingai tuomet, kai yra tinkamai parinktos giesmės. Jos labai padeda“, – nusišypso baigdama pokalbį pašnekovė.
