Iš Klaipėdos į Vilnių žingsniuojantis būrelis streikuojančių mokytojų sako sulaukiantys pravažiuojančių palaikymo, jiems žmonės mojuoja, signalizuoja, o kai kurie sustoja pakalbinti ar net sulaukę pakelėje atneša dovanų.
Ankstyvas rytas Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoje. Iš Klaipėdos penktą dieną pėsčiomis į Vilnių keliaujančios mokytojos ir jas palaikančios mokinės, išmiegojusios sporto salėje ant čiužinių, ką tik atsikėlė. Pusryčiaudamos prie sustumtų suoliukų mokytojos prisimena, kad kažkada būdamos moksleivėmis jau miegojo ant panašių čiužinių.
„Važiavome ekskursiją į Taliną, tai irgi miegojom sporto salėje, tada dar diskoteka buvo. dabar vaikinų nebuvo, diskotekos nebuvo, kojos pavargusios“, – pasakoja viena iš streikuojančių mokytojų.
Mokytojos skaičiuoja, kad per dieną pėsčiomis įveikė apie 25 kilometrus. Tačiau Mokytojų dieną – spalio penktą – galvoja nueiti virš 30 kilometrų.
„Tai sakėm, kad einam kaip Daukantas iš Žemaitijos į Vilnių. Jis nešė šviesą, mes nešam tiesą“, – sako mokytoja.
Palaikyti bent morališkai atėjo ir kolegos – Laukuvos gimnazijos mokytojai įteikia streikuojantiems savo keptą duoną ir palinki sėkmės. Dalis pėsčiomis keliaujančių mokytojų po dienos ar kelių pasikeičia su kolegomis.
„Visa laiką pulsuoja tas skaičius, vakar ėjo 19, užvakar – 25. Dar atvažiuoja vienas ekipažas“, – sako Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja Lilija Bručkienė.
Keliaujant tokį atstumą yra svarbu gera avalynė, nes nuospaudų išvengti nepavyksta. Mokytojos sako, kad prieš šį žygį pasirūpino keliomis poromis batų ir pleistrais, tačiau visų daiktų su savimi neštis nereikia – kolegos nugabena automobiliais.
Kelionė tęsiasi
Šiek tiek po 8 ryto ateina laikas keliauti tolyn. Mantą mokytojai kartu su mokiniais krauna į automobilius, padėkoja gimnazijos vadovui už priėmimą.
O kelyje kone kas antra mašina signalizuoja ir sveikina. Kai kurie sustoja ir palinki mokytojams sėkmės. Jau buvo atvejų, kad pakelėje sustoja autobusas, vairuotojas siūlosi pavežėti, žada neišduoti, tačiau mokytojos nepasiduoda ir keliauja pėsčiomis, dalinasi savo kelionės įspūdžiais ir kodėl pasirinko ne šiltai sau vesti pamokas, o keliauti per Lietuvą ir kovoti.
„Buvo 24 kilometrai, tai gan atlaikiau gerai. šiek tiek jautėsi skausmas kojų, bet pagulėjus atsileido, dabar vėl galiu žygiuoti“, – sako mokytoja Laura.
„Mes labai drąsūs, ryžtingi, mes ugdom pilietiškumą, visuomeniškumą vaikų, mes mokytojai“, – tikina mokytoja Dalija.
„Su mokiniais buvom kalbėję prieš streiką, kad darbuosimės, bet manau, jie žino, kodėl dabar negaliu būti su jais. Manau, sąmoningi vaikai, skaito, domisi“, – sako mokytoja Vilma.
„Ko tikimės Vilniuje? Būti išgirsti ir pamatyti ir, kad atkreiptų dėmesį, kad švietime tikrai nėra viskas gerai“, – teigia Alina.
„Visuomenės palaikymą mes matome ir girdime dabar su pakeltais nykščiais, šypsenomis, su kepurėm nukeltom, su dovanom“, – sako Maja.
Moksleiviai palaiko streiką
Kartu su mokytojomis keliaujančios moksleivės sako, kad pačios nesvajoja dirbti mokytojomis, nes ši profesija yra labai sunki.
„Turėtų galbūt kažkaip kitaip žiūrėti į mokytojus, dabar ta mokytojo profesija, labai retas pasirenka. Jei bus labiau vertinama, ir atlyginimas geresnis, ir geresnės sąlygos, tada gal ir bus tas pasirinkimas būti mokytoju“, – teigia moksleivė Aina.
„Kad atlyginimas mažas, daug darbo, stresas, panašiai“, – sako Liepa.
„Ir atlyginimas nedidelis ir, kad mokytojų darbas yra tiesiog labai nuvertintas“, – tikina Laurita.
Pagrindinis šio žygio tikslas, kad visuomenė išgirstų mokytojų problemas.
„Tikslas per Lietuvą skleisti žinią, kad situacija švietime yra bloga, ir, kad reikia visuomenės pagalbos. Tam, kad politikai ryžtųsi daryti realius sprendimus ir pripažinti problemas“, – sako L. Bručkienė.
Be žygeivių iš Klaipėdos į sostinę žingsniuoja iš dar apie 70 mokytojų ir mokinių iš Tauragės, Vilkaviškio ir Zarasų. Vilnių pasiekti šie streikuojantys mokytojai tikisi dar po dviejų savaičių, tačiau jei profsąjungoms ir vyriausybei pavyks susitarti, žygis baigtųsi anksčiau.
Daugiau apie tai – vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
