Du jauni jis ir ji susituokė. Jaunoji iki vestuvių saugojo rūtų vainikėlį, o jaunikiui tėvai nuo gimimo tikino, kad tas daiktas kur žemai kabo yra skirtas tik šlapinimuisi.
Na žmona prakentėjo mėnesį nuo jaunojo neveiklumo ir jau nebeturėdama kantrybės nubėga pas pagyvenusią kaimynę. Išsišneka, išsako visas bėdas, o toji ir sako:
– Tu kai grįši dabar, gulkis į lovą ir apsimesk, kad labai sergi. Kai vyras prieis ir paklaus kas tau yra, tu jį atsiųsk pas mane.
Žmona taip ir padarė. Parbėgo namo, krito į lovą ir vaidina, kad serga. Priėjo vyras, pasidomėjo kas jai yra, tada žmona sako:
– Tu nueik pas kaimynę ir paklausk jos kaip man gydytis!
Vyras nuėjo pas kaimynę. Ta jam ir sako:
– Tu tarp koju turi tokį stebuklingą daikčiuką, kai grįši namo, tu juo ir išgydysi žmoną.
Kaimynka detaliai nupasakojo kaip jam naudotis savo įnagiu. Vyras grįžo namo, pamylėjo žmoną, bet kaip reikiant pamylejo… Po to nuėjo į virtuvę ir sėdi. Liūdna, ašaros rieda.
Žmona visa švytinti pribėga ir klausia:
– Brangusis, ar tu nesidžiaugi, kad aš pasveikau?
– Džiaugiuosi, bet jei man kas nors anksčiau būtų pasakęs, kad aš galiu išgydyti su savo daiktu, tai ir tėvas būtų gyvas, ir karvė nebūtų nudvėsusi.
