Šeštadienio vakarą Lietuvos Ruklos kaimo bare apie 30 linksmų NATO karių geria alų. Baras, neoficialiai žinomas kaip “Deutsche Ecke” arba German Corner, yra vienintelis mieste, o čia dirbantys žmonės mėgsta aptarnauti mandagius užsieniečius. Iki vidurnakčio daugiau nei tuzinas taksi laukia lauke tamsioje siauroje gatvelėje, apgriuvusių sovietmečio daugiabučių šešėlyje. Uždarius barą, kariai tęsia naktį kitur. Jie nesunkiai įperka 40 km taksi iki Kauno – antrojo Lietuvos miesto, kuriame barai ir klubai dirba iki ankstyvo ryto.
Kitą dieną apie saulėtekį pagrindinėje gatvėje, kur neseniai ištirpo sniegas, pasirodo kelios oranžiniais švarkais vilkinčios pagyvenusios moterys. Jie yra tam, kad išsivalytų. Vadovauja vietinė pusamžė Olga Navickienė. „Apie 130 kaimo gyventojų gauna socialines pašalpas ir turi dirbti vietos seniūnijoje [an eldership is what Lithuanians call a small municipality] kad jį gautų“, – aiškina ji. „Dažnai su jais sunku susidoroti, bet tai viskas, ką mes turime.
Ruklos civilių gyventojų skaičius nesiekia 2000. Nuo 2017 m. kaime dislokuota NATO sustiprinto priešakinio buvimo kovinė grupė (EFP), kurią sudaro 1200 karių. Prie čia įsikūrusios Lietuvos kariuomenės brigados „Geležinis Vilkas“ yra prijungtos kariuomenės iš Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Norvegijos, Liuksemburgo, Kroatijos, Prancūzijos. Kartu su vietiniais šauktiniais yra apie 5000 karių.
Rukla yra viena iš keturių vietų Baltijos šalyse, kurioje yra NATO kovinės grupės, dislokuotos kaip atgrasymo priemonė nuo kaimyninės Rusijos, o tai labai padidino regiono geopolitinę reikšmę. Tačiau tai nepadeda išspręsti ilgalaikių kaimo vietinių problemų.
Sovietų okupacijos laikotarpiu Rukla buvo savarankiškos desantininkų bazės dalis. 1993 m. sovietai pasitraukė, palikdami apie 20 daugiabučių, kuriuose buvo apie 1000 butų, tuščių. Šiandien maždaug trečdalis pastatų sunyko.
Dauguma jų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Kai kurie pasilieka, nes neturi kur kitur eiti. Kiti atvyko visai neseniai, juos patraukė žemos pragyvenimo išlaidos. Mažo buto kaina prieš 10 metų buvo 1000 €. Šiandien rinkos kaina yra apie 5000 eurų.
Pastaruosius 20 metų kaimo reikalus tvarko Ruklos seniūnas arba meras Gintas Jasiulionis. Nors jam prižiūrint buvo padaryta daug patobulinimų, jis vis dar turi kasdien kovoti su skurdu.
Sėdėdamas už didelio stalo ankštoje patalpoje sename sovietmečio biurų pastate, Jasiulionis dalijasi prieštaringais jausmais dėl kariškių buvimo.
„Seniūnijos biudžetas pagrįstas gyventojų skaičiumi, apie 40 000 eurų per metus viskam, įskaitant gatvių apšvietimą“, – pažymi jis.
Rodydamas į karinės bazės pusę skundžiasi: „Mes sutvarkome kelius, o kariuomenės automobiliai juos laužo. Naudojame savo biudžetą, kad aptarnautume bent keturis kartus daugiau žmonių nei turėtume.
Karinė bazė užima apie 80% savivaldybės. Jasiulionis mano, kad jo kaimas turėtų turėti ypatingą statusą, tačiau nepaisant kasdienių sunkumų didžiuojasi EFP buvimu kaime. Jo biuras užpildytas kariniais ženkleliais, dekoratyviniais peiliais ir kardais, jam patinka priimti įvairius aukšto rango pareigūnus, kurie atvyksta aplankyti bazės.
Kažką grąžinti atgal
Kiekvieną balandį vietos verslininkė, vietos labdaros iniciatyvos „Raudonos nosys“ įkūrėja Ina Čekauskienė klaidžioja Ruklos gatvėmis su vietos Kultūros centro savanorių komanda, apsirengusiu klounais, renkančia pinigus tiems, kuriems jos reikia.
2017 m. NATO kovos grupė „Raudonos nosys“ padėjo finansuoti vaikų ENT klinikos skyriaus renovaciją netoliese esančioje Jonavos miesto ligoninėje. 2018 m. sausį per palatos atidarymo ceremoniją karių komanda ligoninei padovanojo papildomus 2000 eurų.
Čekauskienei brangi patirtis dirbant su kariuomene. „Mes ir anksčiau kreipėmės į lietuvių brigadą, tačiau jie kelis kartus atsisakė padėti. 2017 metais EFP sutiko paaukoti ir pažadėjo tapti mūsų nuolatiniu partneriu“, – sako Čekauskienė. Šiemet prie vietos mokyklose besilankančių klounų prisijungė kariai.
Partnerystė su NATO įkvėpė vietos gyventojus daryti daugiau to paties. Neseniai kaime vykusiame viešame renginyje ta pati savanorių komanda panaudojo kelis tūkstančius eurų karių aukų naujai sporto aikštelei įrengti.
Apsilankymas vietiniame tarptautinės katalikų labdaros organizacijos „Caritas“ padalinyje atskleidžia ruklos gyventojų ir sunkiai ginkluotų kaimynų santykius. Carito vietinė direktorė, pensininkė Virginija Noreikienė, džiaugiasi galėdama apžiūrėti savo labdaros valgyklą. Kariuomenė ką tik paaukojo vieno iš savo kambarių, kuriame kasdien maitinama apie 50 vaikų ir 120 suaugusiųjų, remontui. Dauguma pietautojų – kadaise kaime tarnavusių sovietinės armijos karių palikuonys.
Lietuvos kariuomenė pastaruosius dešimt metų buvo atsitiktinė maisto aukotoja. Nuo tada, kai atvyko tarptautinės pajėgos, jos kiekvieną dieną aukoja savo maisto likučius. Šiandien 11 val. Noreikienė su keturiais savanoriais savo vadinamiesiems „klientams“ dalino kareiviškus kotletus su virtomis bulvėmis ir grybų sriuba.
Nė vienas iš savanorių negauna atlyginimo. Noreikienė kas mėnesį iš kiekvieno „kliento“ renka po 1 eurą pagrindinėms virtuvės eksploatacinėms išlaidoms padengti. Pristatydama kiekvieną gavėją vardu, ji dalijasi rūpesčiais. „Jų daugėja, jie jaunėja. Štai kas mane gąsdina“. Nėra pakankamai vietos visiems pamaitinti, todėl galima išsinešti. Vėluojantys gavėjai stovi lauke, norėdami užpildyti savo plastikinius indus maistu.
Internetinė nostalgija
Praėjusias Kalėdas EFP pakvietė savo vietos šeimininkus – Lietuvos kariuomenės brigadą „Geležinis Vilkas“ ir vietos garbingus asmenis į Vokietijos karinio orkestro ir olandų popgrupės koncertą. Renginio metu surinkti 6000 eurų vėliau buvo paaukoti Ruklos vidurinei mokyklai. Jos direktorius Darius Mockus pinigus planuoja panaudoti laisvalaikio zonai mokyklos viduje įrengti. Jis taip pat pasveikino nuolatinę Lietuvos kariuomenės istoriją išryškinančią ekspoziciją.
Prieš trisdešimt metų ta pati mokykla buvo visai kitokia vieta. Įkurtas 1968 m., sovietmečiu juo naudojosi Rukloje dislokuotų kariškių vaikai, daugiausia buvo rusai.
Šiandien tūkstančiai buvusių studentų susitinka internete. Vienai iš tokių Rusijos socialinės žiniasklaidos platformos ok.ru grupei „Ruklinska Shkola“ (Ruklos mokykla) vadovauja netoli NATO bazės gyvenanti 74 metų buvusi biologijos mokytoja Tamara Matvejeva. Kiekvieną dieną nuo šeštos valandos ryto ji dalijasi iki dešimties buvusių ir esamų Rusijos desantininkų įrašų maždaug 500 sekėjų. Jos akcijų – senos nespalvotos sovietinės Ruklos nuotraukos, sveikinimai neseniai paaukštintiems kariams ir įvairūs vaizdo įrašai, šlovinantys šiuolaikinę šiuolaikinę Rusijos kariuomenę – visa tai pabarstyta receptais iš jos pačios virtuvės ir retkarčiais pasigirstančiais išminties žodžiais. Kita uždara nostalgijos varoma grupuotė, vadinama tiesiog „Rukla“, turi 6000 narių ir atvirai nusiteikusi prieš NATO. Daug mažesnių Ruklos grupių veikia ir kituose Rusijos socialinės žiniasklaidos tinkluose.
Matvejeva aštriai atsako į klausimus apie Ruklos pavertimo NATO baze naudą: „Visi lietuviai šaukia, kad rusai yra įsibrovėliai ir tai mes gauname už gelbėjimą nuo fašizmo maro. SSRS jie gyveno geriau nei mes. Mes jiems pastatėme daug gamyklų, o dabar jie visas susmulkina į metalo laužą“. Per kelias minutes ji paspaudžia klaviatūrą ir perspėja savo sekėjus, kad neatsilieptų į nieką, kuris prašo informacijos apie Ruklą ar jos žmones. „Tai gali būti provokacija ar virusas“, – savo grupei paaiškina ji.
Kitoje barikados pusėje dauguma Rukloje įsikūrusių įstaigų prižiūri „Facebook“ puslapius. Mokykla, seniūnija, bažnyčia, vietos nevyriausybinės organizacijos, Kultūros centras ir mažiausiai penki čia įsikūrę Lietuvos kariuomenės batalionai ir pulkai internetu dalijasi žinutėmis, kuriose liaupsinamas EFP.
Tačiau atvykusių karių indėlis kartais tik išryškina kaimo gyventojų kasdienes problemas.
