Karas Ukrainoje priminė senai žinomas tiesas – partizanų veiksmai labai erzina okupantus. Ukrainiečiai prisimindami senųjų partizanų kovas prieš sovietus Vakarų Ukrainoje ir pritaikydami naujas taktikas baugina priešą Chersone, Melutopolyje ir kituose rusų okupuotose miestuose. Ukrainiečiai, kaip ir lietuviai, tikrai žino, ką reiškia kovoti su okupantais, kovotojų istorijos iki šiol gyvos ir pasakojamos, o dabar ir kaip niekada aktualios.
Ukrainiečių partizanai, kurie Ukrainoje vadinami, sukilėliais, kovojo su visais, besikėsinusiais į jų žemes, bet aršiausia kova ir skaudus pralaimėjimas juos ištiko po pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai Ukrainos sukilėlių armija (UPA) kovojo su sovietais.
Kova, dažnam lietuviui primena mūsų istoriją ir išties ji buvo labai panaši. Pasak istorikų, lietuvių ir ukrainiečių gyvenimai pokariu – labai panašus, kova už laisvę, tremtys, naikinimai. Net sovietų karininkai ir saugumiečiai išbandę save Ukrainoje darbą tęsti buvo permetami į Lietuvą.
Tiesa, artimų ryšių tarp abiejų šalių partizanų nebuvo, nes pasiekti vieniems kitus buvo per sunku, nors bandymų ir būta. O štai žinios apie kovas sklido plačiai, apie tai pasakojo tremtiniai, skelbė Vakarų radijo stotys, todėl miške tūnantys kovotojai žinojo – jie ne vieni.
O ir pagalbos, tiesa, ankstesniais metais – būta. Lietuviai padėdavo gauti lietuviškus pasus Ukrainos sukilėliams kovojusiems su lenkais.
Ukrainiečiai priešinosi ir lenkams, ir rusams, ir vokiečiams
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Darius Juodis, kalbėdamas apie Ukrainos partizanus sakė, kad šie, kaip ir lietuviai pokariu, kėlė didelį galvos skausmą sovietams ir atkakliai bei ilgai priešinosi. Visas ukrainiečių pasipriešinimas prasidėjo dar trečiajame dešimtmetyje, tai buvo kur kas ilgesnis procesas nei Lietuvoje.
„Jis buvo didžiausias, žinoma, Vakarų Ukrainoje, tuo metu tai buvo Lenkija ir kovota prieš lenkų valdžią. Kai teritorijas užėmė Sovietų Sąjunga, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pogrindis tapo antisovietinis. Tiesa, karo metu pasipriešinimas vyko ir antinacinis. 1942 metais įkurta ukrainiečių sukilėlių armija (UPA), kuri kovojo ir prieš sovietinius partizanus ir prieš armija krajowa, ir taip pat prieš nacius. Jie buvo nepriklausomos valstybės šalininkai. Pasibaigus karui antisovietinis pasipriešinimas labai suintensyvėjo“, – pasakojo istorikas.
Aktyviausia, anot jo, kova vyko 1944-45 metais, o vėliau aktyvumas slopo, o paskutiniai partizanai žuvo iki 1955 metų. Tiesa, tiesioginių ryšių tarp lietuvių ir ukrainiečių partizanų nebuvo, nes teritorijos buvo milžiniškos. Tiesa, tiek vieni, tiek kiti apie vykdomą pasipriešinimą žinojo.
„Informacija galėjo sklisti iš Vakarų transliuojamų radijo stočių, kurių klausėsi partizanai arba iš lūpų į lūpas, dažniausiai per ištremtus žmones“, – pasakojo D. Juodis. Buvo ir toks atvejis, pasak istoriko, kai ukrainiečių partizanų grupė susiruošė į Lietuvą, norėjo susirasti vietinius partizanus, sukontaktuoti. Bet kelionė nepavyko, viskas buvo per toli, todėl nukeliavę iki Baltarusijos šį sumanymą metė.
Sovietai naudojo tuos pačius metodus
„Kovai su partizanais sovietai naudojo tokius pat metodus. Tai buvo viena sistema ir viena valdžia, kovas su partizanais koordinavo sovietų saugumas, o vietoje su partizanais kovojo vidaus kariuomenė. Skyrėsi ne priemonėmis, o mastais, nes ten partizanų buvo daugiau, šalis gerokai didesnė. Kai į Lietuvą iš Ukrainos būdavo komandiruojami sovietų saugumiečiai, jie čia atvažiuodavo jau turėdami patirties. Taigi, priemonės ir net žmonės buvo tie patys, tik skyrėsi mastai. Mokyta, kaip verbuoti žmones, naudota ta pati metodika, archyvuose skaičiau apie planus, vykdymą ir viskas yra vienodai, tik pavardės kitos“, – pasakojo specialistas.
Jis tikino, kad pradiniame etape, jei lygintume partizanines kovas, tai ukrainiečiai, matyt, todėl, kad jų buvo daugiau, vykdė aktyvesnes kovos priemones. Jie nevengdavo susidurti su vidaus kariuomene, vykdė gausias operacijas. Buvo kėsinamasi į aukštus pareigūnus, nemažai aukštų sovietų pareigūnų ten žuvo.
„Ukrainoje partizaninis judėjimas buvo gausiausias pokariu ir apėmė didžiausias teritorijas, veikė jie ne tik Ukrainoje, bet ir Lenkijoje, bandė eiti į Baltarusiją ir rytų Ukrainą. Silpnesni nei Lietuvos ir Ukrainos pasipriešinimo judėjimai buvo Latvijoje, Estijoje. Dar truputį pasipriešinimas vyko Vakarų Baltarusijoje, žinoma, vyko pasipriešinimas ir Lenkijoje, nors ten nebuvo Sovietų Sąjungos teritorija“, – pasakojo istorikas.
Partizaninio pasipriešinimo bijo visi okupantai, nes tai – sunki ir ilgai trunkanti kova. Tai ir psichologinis nemalonumas, nes to krašto žmonės nėra paklusnūs, jie kovoja. Partizanai visada nervina okupantus, o šie pasipriešinimai net šiuolaikiniame pasaulyje nėra retas dalykas.
„Kol vyksta pasipriešinimas, to krašto administravimas bus keblus. Visada yra šansas, kad teritorija gali išslysti iš tavo rankų. Kol žmonės priešinasi, tol okupantų padėtis „kabo ore“, – sakė istorikas, anot jo, partizanų išskirtinis bruožas, kad jie turi kovoti ten, kur gyvena, turi būti prisirišę prie vietos, kurioje yra.
Sovietai pasekė ir nunuodijo Banderą
Ukrainiečiai turėjo nemažai patirties priešintis okupantams, lenkams, kurie Vakarų Ukrainoje šeimininkavo nuo 1920 metų ten gyvenantys žmonės nuo tada ir priešinosi, todėl užgriuvus naciams, o vėliau – sovietams, eiti kovoti su ginklu ukrainiečiams nebuvo nieko naujo.
„1944 metais naciai Stepaną Banderą paleido iš kalėjimo Vakarų Ukrainoje ir jo pagrindinis tikslas buvo organizuoti antisovietinį partizaninį judėjimą. Labiausiai išplitęs jis buvo, žinoma, Vakarų Ukrainoje.
Jie ten net kažkurį fronto vadą sugebėjo nukauti, prieš juos metė dideles pajėgas, reguliariąją kariuomenę. Daugiausiai aukų partizanai patyrė 1946 metais, po to partizaninis judėjimas buvo beveik sutriuškintas. Sovietai metė labai dideles jėgas, kad sunaikintų partizanus. Po šios nesėkmės S. Bandera pasitraukė į Vokietiją, ten sovietai jį sekė ir praėjus dešimtmečiui – nunuodijo“, – pasakojo Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis.
Jis pasakojo, kad ryšių pokario partizanai Lietuvoje su ukrainiečių kovotojais, greičiausiai neturėjo, buvo pernelyg sunku. Visgi bendradarbiavimo būta anksčiau, kai ukrainiečiai priešinosi lenkų valdžiai.
„Iki 1939 metų Kaune veikė paramos centras ukrainiečiams, čia jie (partizanai) gaudavo lietuviškus pasus ir galėjo keliauti po Europą. Prasidėjus karui, žinoma, situacija pasikeitė. Vakarų Ukraina nukentėjo nuo itin didelių trėmimų. Galima čia rasti paralelių su Lietuva. Naciams ukrainiečiai taip pat priešinosi, 1941 metais net skelbė nepriklausomos Ukrainos įkūrimą, bet suėmė juos vokiečiai“, – pasakojo A. Jakubčionis.
