Šią savaitę žiniasklaidoje nuskambėjo žinia apie galimai patirtą smurtą nuomonės formuotojos Viktorijos Siegel ir verslininko Lauryno Suodaičio namuose. Šeštadienio vakarą socialiniuose tinkluose prakalbus V. Siegel, atsaką davė ir L. Suodaitis.
Apie susidariusią situaciją L. Suodaitis kalbėjo socialinio tinklo „Instagram“ istorijose.
„Tai jau kai galvojau, kad galėsiu ramiai su šeima praleisti Velykų išvakares, staiga telefonas kaisti pradėjo ir supratau, kad viešo skalbimo kampanija, apie kurią aš įtariau, prasidėjo. Tai nors čia teigiama, kad man čia labai džiaugsminga, tačiau po to, kur aš prabuvau praeitą savaitę ir ką pamačiau, aš tikrai priėmiau sprendimą, kad nebeleisiu daugiau taip meluoti ir manęs taip daugiau žeminti. Todėl pademonstruosiu trumpai šią melų dėžutę ir papasakosiu, kaip viskas buvo iš tiesų.
Tas antradienis juodžiausias buvo man, kadangi aš pakliuvau į areštinę. Tikrai tokios patirtys, kai tave ten išpurto kaip recidyvistą, nėra pačios maloniausios. Bet tai jau praeitis. Tas antradienis buvo tik maža visos dėlionės detalė ir labai labai ilgo plano, apie kurį jūs, manau, tikrai sužinosite, kai bus galimybė, dalis.
O išėjus iš tos areštinės buvo jau įsigaliojusi kardomoji priemonė, kuri, kaip aš jau vakar sakiau, draudė man gyventi kartu su antra puse, su ja kažkaip susisiekti. Todėl tame fone ir aplankymas vaiko būtų kardomosios priemonės pažeidimas, kuris man užtrauktų dar vieną atsakomybę. Ir apie tai kita pusė puikiai žino, nes, galimai, prokurorės paprašė ją skirti.
Man išėjus iš areštinės, kadangi jau buvo įsigaliojus teismo kardomoji priemonė, tai, deja, gyventi ten, kur buvo mano namai, aš jau nebegalėjau, bet suteikė man galimybę kartu su dviem policijos pareigūnėm ir advokatu nuvykti pasiimti asmeninių daiktų, kadangi iš namų į ligoninę aš išvažiavau tik su treninginėmis kelnėmis ir marškinėliais su mikimauzais.
Nuvykęs ten aš jau radau savo rūbus sukrautus į lagaminus ir tašes – realiai per ne pilną parą. Tai dar kažkaip užsukau į kambarį, pasižiūrėjau spintas, jos irgi buvo tuščios, sugrįžęs namo nei vieno kostiumo savo neradau, tai advokatės ir užklausėm, kam čia jų reikėjo. Susisiekus su ta pačia advokate jau kitą dieną ji man pasakė, kad ji nuo to proceso yra patraukta ir yra visiškai nauja advokatė, nors su ja mes jau ir buvom sutarę, kad kažkaip tokius klausimus mes žmogiškai spręsim, kurie su procesu nesusiję ir be reikalo instancijų nevelsim.
Bet naujiems advokatams, panašu, atrodo kitaip. O gal kažkam kitam jau ruošiasi, tai tuos klausimus mes, aišku, uždavėm raštu ir, be abejo, vienas iš tų klausimų buvo, kur yra tie kostiumai. Bet aš apsirengti ką turiu, jeigu tie kostiumai yra didžiulė tragedija, tai gal jie ten tegul ir lieka, gal kažkam perdovanoti reikės.
Dėl sūnaus – mes jau prie šito klausimo buvom priėję posėdy, kuris vyko trečiadienį, ir tas klausimas buvo mėtomas nuo vienų advokatų prie kitų, kol finale man pateikus raštu klausimus jau naujiems advokatams, parašė, kad patys kreipsis į vaikų teises dėl tvarkos nustatymo. Tai, suprask, kad darbo savaitė baigėsi ir per šventes vaiko tu nepamatysi. O ar tikrai ten tikslas buvo tvarką nustatyti… Aš ten tame rašte tiek vėl apie save prisiskaičiau nesąmonių, apie kurias gal irgi vėliau papasakosiu, bet panašu, kad šita kortele, kaip ir vakar aš įtariau, bus žaidžiama labai labai ilgai.
Tai tiek šiam vakarui turbūt, šiaip jūs visi matėt, kad per visą tą ilgą laikotarpį aš mažai lįsdavau į instagramą, bet, kaip ir sakiau, manau, kad jau yra gana ir aš prisižiūrėjau ir prisiklausiau beveik visko per tris metus pakankamai. Šiaip, manau, ir jums keistai atrodo, visa šita komunikacija, kuri čia dėliojama per drauges, o paskui jau ir su nuotraukom ir tekstais – visai kaip ir paskutinius du metus dėl bet kokios smulkmenos buvo eteris.
O iš principo tai labai pasiilgau sūnaus ir šiandien pas tėtį į sodybą važiavau, tai kelias valandas turėjau laiko su savimi pabūti“, – pasakojo vyras.
L. Suodaičio žodžiai – reakcija į V. Siegel žinutę, kuria po kelių dienų tylos šeštadienio vakarą ji pasidalijo su gerbėjais socialiniame tinkle „Instagram“.
„Bandau susiimti. Stengiuosi, kiek galiu, bet nepavyksta. Aš bijau. Bijau visko. Prabust, eit miegot, išeit į lauką. Tas antradienis – juodžiausia diena mano gyvenime. Meilė virto skausmo upe, o aš supratau, kad buvau apgauta, nes tikėjau žmogumi, kuris tapo ne tik to nevertas, bet jam viskas buvo tik žaidimas.
Kaip ir dabar, viešai prieš kameras, žiniasklaidą, visus. Lygiai toks, kokiame buvau įvelta ir aš, tiek metų. Jei ne mano vaikai – to tikrai neatlaikyčiau, ir jis tai žino, tuo naudojasi. Skausmas, kuris liko – man jau darosi nebepakeliamas, jo nelinkėčiau niekam. Tai labai baisu, bet pasirodo jam – tai džiaugsmą kelia. Ne bet kam tai malonu, o būtent tam, kurį mylėjau visa savo širdimi. Ir tai dar ne dugnas.
Paleistas iš policijos jis ne tik atsiprašyti nebandė, ar vaiką aplankyti, kaip teigia, o per savo atstovus paprašė mano dovanoto jam „Zegna“ kostiumo! „Zegna“ – pirmas ir svarbiausias daiktas, kurio jam reikėjo! Aš pati negalėjau tuo patikėti, mano teisininkai irgi. Parašėm raštą, ar tikrai to reikia? Bet spėkit, ką gavom oficialiai – nebe kostiumas, o mažius tapo jo tikslu“, – rašė V. Siegel.
