Jei ne jungiamojo skrydžio atidėjimas, degioji bomba greičiausiai būtų įplieskusi liepsnas aukštai virš Europos Sąjungos skrendančio lėktuvo viduje. Tačiau, ji užsidegė būnant ant žemės Vokietijos Leipcigo oro uoste ir padegė DHL krovininį lėktuvą.
Vakarų žvalgybos pareigūnai mano, kad liepą įvykęs išpuolis buvo Rusijos agentų pratybos, kurie planavo panašias bombas dėti į skrydžius į JAV, rašo leidinys „Politico“.
„Jau kurį laiką stebime agresyvius Rusijos žvalgybos tarnybų veiksmus“, – sako neseniai iš Vokietijos Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (vidaus žvalgybos tarnybos, – red. past.) prezidento pareigų atsistatydinęs Thomas Haldenwangas.
„Rusija naudoja visą įrankių rinkinį – nuo įtakos politinėms diskusijoms, kibernetinių atakų prieš kritinę infrastruktūrą iki didelio masto sabotažo“, – sakė jis.
Kremlius jau seniai vykdo vadinamąjį hibridinį karą prieš Europos šalis, įskaitant dezinformacijos kampanijas, kibernetines atakas ir kišimąsi į rinkimus, siekdamas destabilizuoti Europos visuomenes ir per pastaruosius kelerius metus priversti jas mažinti karinę paramą Ukrainai.
Praėjusią savaitę Vokietija pareiškė, kad dėl sabotažo buvo nutraukti du povandeniniai telekomunikacijų kabeliai Baltijos jūroje.
„Turime padaryti išvadą, tiksliai nežinodami, kas tai padarė, kad tai yra hibridinis veiksmas, taip pat turime daryti prielaidą – to nežinodami – kad tai yra sabotažas“, – sakė Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius.
Keliomis dienomis anksčiau Rusijos šnipų laivą „Yantar“ Airijos karinis jūrų laivynas palydėjo iš Airijos jūros po to, kai jis įplaukė į Airijos kontroliuojamus vandenis ir patruliavo teritorijoje, kurioje buvo kritinės energetikos vamzdynai ir interneto kabeliai.
Rusijos tankai gal ir nesiveržia į Lenkiją ar Estiją, bet Maskvos agresiją vis sunkiau atremti. Antroji siuntinio bomba, panaši į tą, kuri buvo Leipcige, liepą įsiplieskė sandėlyje netoli Didžiosios Britanijos Birmingemo miesto, o Vokietijos antiteroristinė policija tiria sąsajas su bylomis kitur Europoje.
Norvegijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Nilsas Andreasas Stensionesas rugsėjį sakė, kad manoma, jog Kremlius sustiprins pastangas sabotuoti naftos ir dujų infrastruktūrą.
Vakarų pareigūnai įtaria, kad Maskva prisidėjo prie padegimų Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Vokietijos ir JAV pareigūnai sako sužlugdę Rusijos sąmokslą nužudyti Vokietijos ginklų gamintojos „Rheinmetall“ vadovą Arminą Pappergerį, pagrindinį artilerijos sviedinių tiekėją Ukrainos kariuomenei.
Nors kai kurių šalių vyriausybės, ypač Šiaurės ir Baltijos šalių, bandė skelbti pavojaus signalą, kolektyvinis ES ir NATO atsakas iki šiol buvo itin menkas.
„Esame tiesiog per daug mandagūs. Dabar jie mus puola kiekvieną dieną“, – liepą per NATO viršūnių susitikimą sakė Danijos ministrė pirmininkė Mette Frederiksen.
Dalis Europos pasyvumo priežasčių gali būti siejama su Vakarų sostinėse tvyrančiais nuogąstavimais dėl to, kad jos gali būti įtrauktos į konfliktą, kuriam jos nėra pasirengusios, sakė Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro terorizmo ir netradicinių karų ekspertas Danielis Bymanas.
„Dauguma šalių nenori atvirai konfrontuoti su Rusija labiau, nei jos jau konfrontuoja. Jie nerimauja dėl eskalacijos, stumdymosi pirmyn ir atgal, kurie viską pablogins“, – sakė jis.
Net žodžiai, kuriais kalbama apie išpuolius, atspindi Europos nedrąsumą, sakė kadenciją baigiantis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
„Kodėl mes tai vadiname hibridiniu karu? Nes iš esmės, kai tai vadini hibridiniu, tau nereikia nieko daryti. Jei tai vadinate terorizmu, tai reiškia reakciją”, – praėjusį mėnesį Rygoje vykusioje saugumo konferencijoje sakė G. Landsbergis.
NATO ribos
Kremliaus hibridinio karo prekės ženklą sukūrė Rusijos generolas Valerijus Gerasimovas, dabar Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas, teigia Austrijos saugumo ekspertas Gerhardas Mangottas.
„Tai niekada nereiškia tik dezinformacijos ir propagandos, tai apima ir plataus priemonių arsenalo, pradedant sabotažu, infiltracija į partijas ir jų finansavimu Vakaruose ir baigiant NATO valstybių oro erdvės pažeidimais Rusijos naikintuvais“, – sakė G. Mangottas.
Pavyzdžiui, Lietuvoje Maskva naudoja dezinformaciją, kad pakenktų planuojamam Vokietijos ginkluotųjų pajėgų brigados dislokavimui, kuris yra dalis NATO pastangų sustiprinti savo rytinį flangą.
„Skleidžiama daug melagingų naujienų, pavyzdžiui, kad vokiečių kariai prievartavo moteris ir norėjo okupuoti Lietuvą. Rusija nori sabotuoti projektą. Mes į tai žiūrime labai rimtai“, – sakė Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Darius Jauniškis.
Spalio mėnesį Lenkija, remiama ES lyderių, laikinai sustabdė prieglobsčio teises migrantams, atvykstantiems į šalį iš Baltarusijos, o Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas dėl padidėjusio migrantų skaičiaus kaltino Maskvą ir teigė, kad tokiais veiksmais Kremlius siekia destabilizuoti Varšuvą.
Tačiau net ir pati pavojingiausia Rusijos destabilizavimo kampanija atrodo kruopščiai sukalibruota, kad nesukeltų penktuoju straipsniu vadinamo kolektyvinio NATO atsako pagal Vakarų karinio aljanso savitarpio gynybos nuostatą.
Užtat kremlius, regis, pamažu didina spaudimą, kad pamatytų, ko gali išvengti.
„Rusija išbando 5-ojo straipsnio ribas, kad sukeltų neužtikrintumą”, – anksčiau šiais metais sakė Vokietijos įstatymų leidėjas ir buvęs Vokietijos kariuomenės generalinio štabo karininkas Roderichas Kiesewetteris.
Per liepą vykusį NATO viršūnių susitikimą vienas aukšto rango NATO pareigūnas teigė, kad Aljanso šalys aptarė kolektyvinį atsaką į Rusijos hibridinį karą. Net jei išpuoliai nėra laikomi karo veiksmais tradicine prasme, šalys gali remtis 4 straipsniu, kuriame raginama konsultuotis, kai kyla grėsmė šalies saugumui.
„Nemanau, kad [galime] tai atmesti ateityje. Ypač jei matytume, kad tokia veikla toliau blogėja ir intensyvėja”, – sakė aukšto rango NATO pareigūnas.
Tačiau kol kas aljanse yra mažai apetito konfrontacijai.
„NATO yra gynybinis karinis Aljansas, mąstantis taikos ir karo meto prasme. NATO įrankiai tiesiog nėra skirti pilkajai zonai „konkurencijos ir ginčų pasaulyje“, – prancūzijos laikraščiui „Le Figaro“ anksčiau šį mėnesį sakė Prancūzijos gynybos štabo viršininkas generolas Thierry Burkhardas.
„Didžioji problema“, susijusi su 5-ojo straipsnio taikymu dabartinėje situacijoje, yra ta, kad „tarp sąjungininkų nėra aiškaus apibrėžimo, ką reiškia hibridinis karas“, – sako buvęs gynybos ir žvalgybos pareigūnas, dabar dirbantis Estijoje įsikūrusiame Tarptautiniame gynybos ir saugumo centre Marekas Kohvas.
„Kitas pagrindinis klausimas yra priskyrimas [kas kaltas dėl veiksmų]. Paprastai tai paaiškėja šiek tiek vėliau“, – sako M. Kohvas.
Pavyzdžiui, praėjus daugiau nei trims mėnesiams po to, kai Prancūzijos geležinkeliai buvo sabotuojami prieš Paryžiaus olimpines žaidynes, šalies žvalgybos tarnybos vis dar tiria, ar Maskva yra už šios atakos, skelbia „Le Monde“.
Kita kliūtis yra tokių šalių kaip Vengrija ir Turkija, „šalių, kurios parodė simpatijas Rusijai“, narystė NATO, sako Strateginių ir tarptautinių studijų centro terorizmo ir netradicinių karų ekspertas Danielis Bymanas. Pasak jo, tai apsunkina konsensusu pagrįsto karinio aljanso galimybes priimti prasmingus sprendimus prieš Maskvą.
Nepaisant to, Europos vyriausybės rodo vis didesnį norą priskirti sabotažo veiksmus Rusijai.
Tai, pasak Estijos gynybos ministro Hanno Pevkuro, yra pirmas žingsnis kovoje.
„Kai kas nors atsitiks, tiesiog eikite į viešumą. Eikite parodyti, kad būtent šie vaikinai buvo pasamdyti Rusijos tarnybų, ir šie vaikinai vykdė šias atakas, gaudami pinigus iš Rusijos“, – teigė H. Pevkuro.
Sankcijos
Vengdamos tiesioginės konfrontacijos, ES ir NATO šalys pamažu didina pastangas atremti Rusijos hibridinį karą.
2021 m., reaguodamas į Rusijos pastangas pakenkti 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimams, Paryžius įsteigė vyriausybinę agentūrą „Viginum“, kad kovotų su užsienio kišimusi.
Nuo to laiko Prancūzijos vyriausybė apkaltino Rusiją vykdant internetinę kampaniją, kuria siekiama sukelti paniką dėl patalinių blakių plitimo Paryžiuje ir susieti protrūkį su ukrainiečių pabėgėlių atvykimu.
Prancūzijos žvalgybos tarnybos taip pat įtaria, kad Maskva pavedė Bulgarijos ir Moldovos piliečiams piešti antisemitinius grafičius Paryžiaus gatvėse, siekiant kurstyti vidaus įtampą dėl karo tarp Izraelio ir „Hamas“.
Švedijoje vyriausybė įsteigė specialią „psichologinės gynybos agentūrą“, kad nustatytų dezinformaciją ir su ja kovotų.
Ypatingos svarbos infrastruktūros objektų apsauga taip pat tapo nauju NATO ir ES prioritetu.
2023 m. vasarį, po dujotiekio „Nord Stream” sabotažo, NATO sukūrė naują Povandeninės infrastruktūros koordinavimo grupę, kuri įvertina pažeidžiamumą ir koordinuoja NATO vyriausybių ir privataus sektoriaus veiksmus. 2023 m. kovą taip pat buvo sukurta nauja ES ir NATO ypatingos svarbos infrastruktūros objektų atsparumo darbo grupė.
Praėjusį mėnesį Vokietijos ir Norvegijos gynybos ministrai Borisas Pistorius ir Bjornas Arildas Gramas per NATO gynybos ministrų susitikimą sakė, kad nori, jog sąjungininkai sukurtų penkis regioninius centrus, kurie stebėtų ir saugotų povandeninę infrastruktūrą, tokią kaip telekomunikacijų linijos, dujotiekiai ir elektros jungiamosios linijos.
Europos šalys taip pat bando eiti į priekį su sankcijomis. Spalį ES oficialiai sukūrė naują sistemą, leidžiančią blokui taikytis į asmenis ir subjektus, dalyvaujančius Rusijos hibridiniame kare – įskaitant kišimąsi į rinkimus, sabotažą, dezinformaciją, kibernetines atakas ir migrantų naudojimą kaip priemonę.
Galimos sankcijos apima turto įšaldymą ir draudimą keliauti. „ES atsakas išlieka vieningas ir ryžtingas. Rusijai nepavyks pakenkti ES ir jos valstybių narių atsparumui ir stabilumui“, – sako Švedijos užsienio reikalų ministrė Maria Malmer Stenergard.
Veiksmų poveikis
Tačiau iki šiol ES ir NATO nelabai sekėsi atgrasyti Rusiją. Sankcijos, tiesiogiai susijusios su karu Ukrainoje, iki šiol turėjo ribotą poveikį, todėl neaišku, ar naujasis režimas bus veiksmingas.
„Europiečiai turi reaguoti daug vieningiau, tvirčiau. Karinė pagalba [Ukrainai] turėtų būti padidinta, kad būtų parodyta, jog Rusijos pastangos turi apverstą poveikį“, – sako Strateginių ir tarptautinių studijų centro terorizmo ir netradicinių karų ekspertas Danielis Bymanas.
Šalys turi ne tik didinti išlaidas gynybai, bet ir didinti vidaus saugumą, įskaitant policiją, vidaus žvalgybos tarnybas ir dalijimąsi informacija tarp sąjungininkių vyriausybių, sako Tarptautino gynybos ir saugumo centro specialistsa Marekas Kohvas.
„Jei praleisime šią galimybę, Rusija įgis tik daugiau noro. Turime prisiminti, kad jie iš esmės imituoja Sovietų Sąjungos šaltojo karo sabotažo doktriną“, – sakė jis.
Visgi vienas iš ryžtingiausių Europos atsakų apsunkino nusikaltimų atsekamumą iki jų kaltininkų. Nuo tada, kai Rusija pradėjo karą 2022 metais, Europos vyriausybės išsiuntė daugiau nei 700 Rusijos šnipų, kurie valstybėse dirbo diplomatais.
Reaguodamas į tai, Kremlius ėmėsi verbuoti vadinamuosius „vienkartinius“ agentus, kartais per „Telegram“ kanalus. Jie dažniausiai yra rusakalbiai, IT išmanantys jauni vyrai nuo 20 iki 30 metų, dažnai turintys kriminalinę praeitį. Kai kurie yra ideologiškai motyvuoti, kiti tai daro už pinigus, o jiems apmokama kriptovaliutomis.
Žvalgybos pareigūnai sakė, kad Leipcige užsidegusį siuntinį galėjo pateikti „vienkartinis“ agentas, kuris galbūt net nežinojo, koks tai siuntinys. Tuo tarpu balandį Jungtinėje Karalystėje britas buvo apkaltintas vykdydamas priešišką veiklą Maskvos naudai.
Pasak buvusio Vokietijos ambasadoriaus, dirbusio pirmuoju NATO žvalgybos vadovu, Arndto Freytago von Loringhoveno, svarbu tai, kad Europa atsibustų grėsmėje ir priverstų Rusiją sumokėti kainą.
„Mes miegame. Agresyvus elgesys turi turėti politinę kainą“, – įsitikinęs A. F. von Loringhovenas.
